Anoniminio alkoholiko išpažintis

Autorius: Alikas Zukas Šaltinis: https://www.pakartot.lt/album/... 2017-08-28 20:58:30, skaitė 550, komentavo 2

Alkoholizmas yra apraizgęs didžiąją dalį mūsų šalies. Vienaip ar kitaip, sunkesne ar lengvesne forma su alkoholizmu susiduriame mes visi. Visi nuo to kenčiame. Todėl tai yra liga, kurią būtina gydyti. Ir ne tik mediciniškai, bet ir, visų pirma, dvasiškai. O tam tikslui alkoholizmu sergantys ir buriasi į bendruomenę, vadinamąją Anoniminių alkoholikų (AA) draugiją. Tai lyg savotiška bendraminčių, bendras kančias išgyvenusių šeima, kurioje nuo alkoholizmo ligos kenčiantys, lyg artimiausi broliai ir sesės, gali išsikalbėti, pasidalinti savo skausmu, pažinti save ir taip eiti visiško pasveikimo link.

Todėl mes ir publikuojame pirmąją anoniminio alkoholiko Birrra ( m.) išpažintį, tikėdami, kad vieno žmogaus atvirumas, drąsus žvelgimas į savo ligos šaknis ir valingas ryžtas sveikti, paskatins blaivybei ir kitus, šioje išties sunkioje ligoje atsidūrusius.

Vaikystėje paniškai bijojau tėvo

Žiūrint iš šalies, aš užaugau normalioje tarybinėje lietuvių šeimoje. Na, išgerdavo mano tėvai kaip ir visi žmonės: per šventes, „prie progos“. Bet bėda buvo ta, kad išgėręs tėvas mušdavo motiną. Na, nebuvo tai žiaurus smurtas, mama nevaikščiodavo su mėlynėm. Bet per tuos incidentus namuose kildavo didžiulis triukšmas, ir aš, išsigandęs, bėgdavau iš namų ir slėpdavausi šalia namo esančioje daržinėje. Nuo paties pirmojo tokio incidento ėmiau labai bijoti savo tėvo. Nors jis manęs niekada nemušė, bet, matant jo elgesį su mama, mane ta tėvo baimė ėmė persekioti. Ji lydėjo visur. Paniškai bijojau tėvo. Todėl, kaip dabar tai suprantu, vaikystėje tapau uždaru, nedrąsiu vaiku. Jau darželyje šalindavausi visų. Stengiausi, kad manęs niekas neužkalbintų. Bijodavau krėsti šunybes ar net vaikiškus pokštus. Nes, matyt, visada pasąmoningai jaučiau mane stebintį tėvą. Kuris gali bet kada nubausti. Pasielgti taip, kaip su mano mama...

Iš įtampos net verkdavau

Ir tokioje baimėje gyvenau visą savo vaikystę: pradžioje - darželyje, po to - mokykloje, dar vėliau - net mokydamasis aukštojoje. Bijojau atvirai bendrauti su draugais, bijojau kalbėti. O tą baimę, kaip ir kitas, manyje, matyt, paskatino tiek tėvo pavyzdys, tiek jo elgesys su manimi. Jis ne tik visada savimi puikuodavosi, būdavo iškalbus, bet ir menkiausia proga kritikuodavo mane. Dirbant su tėvu ūkio darbus, ilgainiui net paprasto virvės mazgo nebeįstengdavau surišti. Drebėdavo rankos vos pagalvojus, kad jis ir vėl mane kritikuos, niekins. Neretai, slapta nuo tėvo, net verkdavau. Iš įtampos, nuo nuolatinio žeminimo.

Pirmą kartą išgėriau „ant drąsos“

Ir štai - penkiolikos metų pirmą kartą išgėriau. Ir man ta girtumo būsena labai patiko. Nes suvokiau, kad ji mane išlaisvina iš tų baimių. Pajutau, kad apsvaigęs aš galiu daugiau: būti drąsesniu, šaunesniu, komunikabilesniu. O juk visą vaikystę bijojau. Ir štai, atpasakosiu tikslų momentą, tikslias aplinkybes, kada pirmą kartą pradėjau gerti. Ir kokį vaidmenį tame suvaidino tėvas...

Žodžiu, darbavomės su tėvu jo gyvulių ūkyje. Atvažiavo geras, trimis metais vyresnis draugas ir pasiūlė vykti į šokius. Paprašiau tėvo, kad jis išleistų. Tėvas griežtai nukirto: „ O kas dirbs? Tavęs man reikia ūkyje. Jokių šokių. Ir taškas“. Man tai buvo labai skaudus pažeminimas prieš draugą. Tuomet vakare aš pabėgau iš namų ir su  draugais pirmą kartą išgėriau. „Ant drąsos“, taip sakant. Ir vis tiek išvykau į tuos šokius. Tą naktį švenčiau. Į namus grįžau tik kitą dieną. Tėvas tylėjo, nieko nesakė. Bet bijoti jo vis dėlto nenustojau. Tad išgėrimai vis dažnėjo. Nes tik taip, bent laikinai, galėjau nustumti tą nuolatinę įtampą. Tik taip, bent trumpam, galėjau būti savimi.

Alkoholiui švaisčiau šeimos pinigus

Atėjo diena, kai susipažinau su savo dabartine žmona. Tai įvyko Klaipėdoje, naktiniame klube. Krito į akį viena mergina, o dar ir užsienietė. Išdrįsau ją užkalbinti tik gerokai apsvaigęs.

Žodžiu, prasidėjo meilė, o po to – ir šeimyninis gyvenimas. Gimė mano vienturtis berniukas. Bet mano gėrimas nesiliovė. Nors ir turėjau tuo laiku prestižinį, gerai apmokamą darbą. Nors ir po to dirbau Ispanijoje, gerai apmokamoje logistikos srityje. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių negalėjau iš užsienio šeimai išsiųsti pinigų. Dėl to jie buvo priversti skursti. O grįžęs aš kaltės dėl to nejaučiau. Nes kai geri, galvoji, kad esi pasaulio bamba ir visi turi būti tau dėkingi už menkiausias pastangas. O dar prisidėjo ir tas iš vaikystės sekęs nepilnavertiškumo jausmas.

Jo skatinamas laidydavau uždirbtus pinigus be jokios atsakomybės, kur papuola. Kad tik pasirodyčiau prieš draugus, pasipuikuočiau. Žodžiu, visą vaikystę buvęs užguitas, nevertinamas ir bailus vaikas pradėjau tai kompensuoti - gerdamas ir švaistydamas pinigus. Pinigus, kuriuos turėjau skirti šeimai.

Natūralu, kad šeimyninis gyvenimas darėsi vis komplikuotesnis ir dramatiškesnis. Ir štai vieną dieną mano alkoholizmas tiek suvešėjo, kad jau pasiekiau dugną.  
Gydytis Anoniminių alkoholikų grupėje pagal 12 žingsnių programą pradėjau ne iš karto. Dar sekė ilgas kelias iki labai svarbaus momento, be kurio neįmanoma pradėti sveikti. Be prisipažinimo sau ir kitiems, kad esu alkoholikas.

Kažkas „atvedė“ į psichiatrinę ligoninę

Taigi, galų gale pasiekiau savo alkoholizmo dugną. Ir vieną dieną atsidūriau Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Dar buvau „šiltas“, kai ten atvežė. Man tąkart buvo viskas nesvarbu. Ne savo noru ten atsidūriau - artimieji ir draugai gelbėjo. Maniau, kad man to nereikia. Nesuvokiau, jog sergu. Nesupratau, kad dėl mano ligos jau ima kentėti artimieji. O jie jau nebegalėjo mano elgesio ištverti. O aš, kaip ir visi savo ligos nepripažįstantys alkoholikai, visiems išdidžiai aiškinau: „Noriu - geriu, noriu - galiu ir negerti“. Kelias savaites Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje pragulėjau. Gydžiausi pagal taip vadinamą Minesotos programą. Nieko toje programoje, tame gydyme nesupratau. Manęs daktaras vis klausdavo: „Kas tave čia atvedė?“, o aš atsakydavau, kas mane atvežė (o atvežė tai artimieji).  O kad mane čia atvedė alkoholis, alkoholizmas, aš dar ilgai nesuvokiau.

Žmona net ėmė vartoti antidepresantus

Suvokti, kad sunkiai sergu, jog esu alkoholikas, man neleido ir „šiltnamio sąlygos“: už gėrimą manęs neatleido iš darbo, nepaliko žmona, nenukentėjau ir finansiškai. Tad, išoriškai, socialiai, lyg ir viskas gerai. Galiu toliau sau meluoti. Na, ir grįžęs iš psichiatrinės toliau save apgaudinėjau.

Štai tipišką pavyzdį papasakosiu. Naujus metus sutikome su žmona prabangiame mano darbovietės vakarėlyje. Aš negėriau. Apie mano ligą kolegos nežinojo. Siūlė visi išgerti. O aš nenorėjau. Bet dar labiau nenorėjau sukelti jų įtarimo, kalbų. Tad, pagalvojau, viena taurė šampano - nieko tokio. Juolab, kad aš jau sveikstu, galiu save valdyti, kontroliuoti... Kur gi tau! Po to - trys gėrimo dienos. Viena - pusiau blaivus. Kitos - vėl geriu. Po savaitės - duobėje. Pradėjau pats, o kartais jau ir žmona, kviesti medikus į namus. Pajungdavo lašinę. Išvalydavo stipriai apnuodytą organizmą. Išsiblaivydavau ir lyg pamišęs kokias dvi savaites kibdavau į darbus. Reikėjo atidavinėti materialines skolas, padarytas dėl gėrimo, ir, žinoma, moralines skolas - „papirkinėti“ šeimos narius, kurie per gėrimo dienas nuo manęs kentėdavo. Jaučiau milžinišką kaltę. Bet po tokio sunkaus „arimo“ darbe pradėdavau nervintis. „O kodėl aš turiu tiek daug dirbti?“, - imdavau galvoti ir pamažu ieškodavau pasiteisinimų vengti darbo ir... imti gerti. O mano žmona tai matydavo, nujausdavo, kad artėja mano eilinio nuopuolio metas, vaizdžiai sakant laukdavo, kada pasirodys mano vidinis vilkas. Ji tai išgyvendavo, patirdama didžiulį stresą. Vienu metu net ėmė vartoti stiprius antidepresantus.

Iš naujo kuriu ryšius su savo šeima

Per blaivumo pauzes, uždirbdamas šeimai pinigus, tapdavau vis irzlesnis: „Aš juk sunkiai dirbu, parnešu į šeimą pinigus, o jūs man tiek mažai meilės dėl to rodote?!“. Įsivaizduojate, kokį egoizmo ir nejautrumo laipsnį buvau pasiekęs! Aš už pinigus norėjau nusipirkti šeimos meilę, gauti jos dvasinį atsaką. O juk praradęs jų meilę ir pasitikėjimą buvau ne dėl pinigų, o dėl gėrimo, dėl savo psichozių, dėl tos psichologinės įtampos, kurią kurdavau šeimoje.

Juk aš nė nemačiau vaiko, žmonos kančių, nesikalbėjau su jais apie tai. Tada nesuvokiau nei savo ligos, nei artimųjų dėl tos mano ligos patiriamų kančių...Tik dabar tą įsisavinu. Tik dabar suprantu, jog esu alkoholikas, kuriam būtina gydytis, kuriam būtina sveikti. Kuriam reikia iš naujo pradėti kurti artimus, dvasinius, supratimu, išklausymu pagrįstus ryšius tiek su savo šeima, tiek su aplinkiniais. Bet visų pirma - su pačiu savimi... O tuo keliu eiti man be galo padeda mano ištikimi draugai, kartu su manimi lankantys Anoniminių alkoholikų grupę.