Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-01-30 19:35:03, skaitė 1978, komentavo 1

Michailas Popovas. Kontrrevoliucija TSRS

Jau 27 metai, kaip nebėra Tarybų Sąjungos ir iki šiolei vis girdime paviršutiniškus arba net tyčia klaidinančios jos žlugimo aiškinimus. Naivūs nostalgikai bando viską suvesti vien į Gorbačiovo asmenį arba „Perestroiką“, o urvinio antikomunizmo atstovai porina, esą TSRS „bankrutavo“, arba paprasčiausiai „iširo“, tuo tarpu tikrovė lieka nesuprasta. Mat žlugimo būta vidujinio perversmo – kontrrevoliucijos, per kurią negausi nomenklatūros kasta uzurpavo TSRS tautų turtus, sudarydama naują buržujų klasę. Čia apie kontrrevoliuciją TSRS mums papasakoja Rusijos komunistinio judėjimo veteranas, Peterburgo Valstybinio Universiteto teisės ir ekonomikos profesorius M. Popovas.

KONTRREVOLIUCIJA TSRS

 

 

 

Dabar jau beveik visi supranta, kad TSRS įvyko kontrrevoliucija. Tai taip paprasta pastebėti, nes iki jos TSRS būta socializmo kaip pirmosios komunizmo fazės, o štai šiandien Rusijoje turime pilnai įsitvirtinusį kapitalizmą. Tad įvyko ne tiktai kontrrevoliucija, bet ir restauracija: buvo restauruotos visos buržuazinės institucijos ir dabar turime tikriausią buržuazinę valstybę su buržuazine demokratija, kaip buržuazijos diktatūros forma.

 

Kada tai nutiko?

 

Iš pradžių kai kurie žmonės teigė, kad tai nutiko kažkur tarp 1990-ųjų pabaigos ir 1991-ųjų pradžios. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad buvo ne taip. Reikalai taip neina.

 

Perėjimai iš vienos santvarkos į kitą istorijoje neįvyksta momentaliai. Pažvelkime į keletą pavyzdžių. Perėjimas iš kapitalizmo į komunizmą Rusijoje ir TSRS trūko 18 metų: nuo 1917-ųjų iki 1935-ųjų. Ir kiek ilgai trūko perėjimas iš pirmosios komunizmo stadijos atgal į kapitalizmą? Štai klausimas, kurį ir apsvarstysime.

 

Kada valstybė yra socialistinė? Valstybė yra socialistinė, jei joje valdžia priklauso darbininkų klasei. Ir kuomet valdžia priklauso darbininkų klasei? Darbininkų klasei valdžia priklauso tuomet, kai vykdoma proletariato diktatūra.
Kas tada toji proletariato diktatūra? Proletariato diktatūra, kaip „Didžiojoje iniciatyvoje“ nurodo Leninas*, yra mokslinė, iš lotynų kalbos išvesta istorinė-filosofinė sąvoka, reiškianti, kad tik konkreti visuomenės klasė, būtent miestų gamyklų pramonės darbininkai esti pajėgūs vesti visą masę dirbančių ir išnaudojamų žmonių kovoje dėl pilnutinio klasių panaikinimo. Tiesiai tariant tai reiškia ne tik išnaudojančiųjų klasių panaikinimą, bet taip pat ir skirtumo tarp miesto ir kaimo, tarp fizinio ir protinio darbo panaikinimą.
 
Tuomet yra ir kitas proletariato diktatūros apibrėžimas, dar geriau atitinkantis mūsų reikmes apsvarstant kontrrevoliuciją TSRS, nors ir neprieštaraujantis ankstesniajam. Šį kitą apibrėžimą Leninas davė savo knygoje „Vaikiška „kairumo“ liga komunizme“: „Proletariato diktatūra yra atkakli kova, kruvina ir nekruvina, prievartinė ir taiki, karinė ir ūkinė, pedagoginė ir administracinė, su senosios visuomenės jėgomis ir tradicijomis.“**
 
Štai jei kelsime tokius klausimus"
  • Ar senosios visuomenės jėgos ir tradicijos nyksta socializme?
  •  Ar socializme vykstanti klasių kova – tai kova prieš smulkiaburžuaziškumą?
  •  Ar darbininkų klasė socializme užbaigė savąjį uždavinį, ar visos visuomeninės klasės buvo visai panaikintos, ar buvo padarytas galas smulkiaburžuaziškumui?
 Atsakymas bus toks: 
 
 
  • Jei prieš jas nekovosi – jos kovos prieš tave!Tai ir yra socialistinėje visuomenėje esantis ir darbo žmonių reikalams prieštaraujantis smulkiaburžuaziškumas. Tad jei taip keliame klausimus, bus aišku ir tai, kada TSRS įvyko kontrrevoliucija: kontrrevoliucija TSRS įvyko tada, kai valdančioji partija savo suvažiavime nubalsavo už marksizmo šerdies, o marksizmo šerdis ir yra proletariato diktatūra, pašalinimą iš savo programos. Tai įvyko 1961-aisiais, per XXII Suvažiavimą. Tai reiškė, kad ši partija nebenorėjo vesti nepertraukiamos kovos prieš senosios visuomenės jėgas bei tradicijas nei kaip partija, nei kaip vedančioji visuomenės jėga, t. y. kaip partija, savo rankose laikanti valstybės politinę valdžią. Atitinkamai remiantis XXII Suvažiavimo nutarimais, staigiai keitėsi ir valstybės prigimtis: iki tol buvusi proletariato diktatūros valstybe, ji virto priešingos prigimties valstybe.

Ką tai reiškia: priešingos prigimties valstybė? Tai reiškia: buržuazinė valstybė. Kai kurie klausia: „bet kur buvo toji buržuazija?“, – manydami, kad socializme buržuazijos nebuvo. Tai tiesa; buržuazijos nebuvo – iki to momento, kai buvo priimtas tas nutarimas! Bet kas jį priėmus nutiko visą ekonominį ir politinį gyvenimą valdžiusiam valstybiniam aparatui? Jį ėmė sudaryti žmonės, faktiškai savo rankose laikę gamybos priemones. Jei anksčiau jie privalėdavo šias gamybos priemones valdyti taip, jog būtų patenkinti visos visuomenės poreikiai, darbininkų klasės interesai, kurie ir išreiškia visų darbo žmonių interesus, tuomet jie buvo įgalinti šias gamybos priemones valdyti savo pačių interesais. Iš tiesų tai tapo jų pareiga! Tokiu būdu susidarė saviems interesams gamybos priemones naudojusi kasta.

Apskritai valstybinė nuosavybė – jei jau kalbame apie ją – nėra tapati visuomeninei nuosavybei. Valstybinė nuosavybė yra visuomeninės nuosavybės forma tik tada, jei valstybė priklauso darbininkų klasei ir veikia darbininkų klasės interesų labui. Todėl kai tik valstybė nustoja veikusi dėlei darbininkų klasės interesų, valstybinė nuosavybė tampa tik dalies visuomenės nuosavybe, o dalies visuomenės nuosavybė ir yra privatinė nuosavybė. Tuo būdu, pradedant 1961-aisiais, TSRS pasirodė aukščiausiojo ešelono nomenklatūros privatinė nuosavybė.
 
Tiesa, ši privatinė nuosavybė priklausė tam tikram kolektyvui – kaip ir būna su bet kuria akcine bendrove. Bet kurioje tokioje kompanijoje privatinė nuosavybė būna ne individualinė, bet priklauso visiems pavieniams akcininkams. Rusijoje atsitiko taip, kad visas šis aukščiausias nomenklatūros ešelonas laikė ją bendrai savo rankose. Derėtų pažymėti kad šiose valdžios viršūnėse tik nedaugelis asmenų liko darbininkų klasės pozicijose, kol dauguma tik šoko prie galimybės pasisavinti šią bendrą valstybinę nuosavybę, kuri jau nebebuvo visuomeninė.
 
Galime teigti, kad geriausias sprendimas buvo rastas Baltarusijoje. Jie šios bendros privatinės nuosavybės neišskaidė. Todėl ten ir išliko valstybinė nuosavybė, kaip stambi privatinė nuosavybė. Tačiau likusioje TSRS lengvose Čiubaiso, Gaidaro ir kitų ideologų – Nemcovo, Javlinskio, Boldirevo bei kitų liberalaus kapitalizmo, nepriaugusio net iki imperializmo, valstybinio monopolinio kapitalizmo, guru rankose, buvo priimtas sprendimas šią valstybinę nuosavybę ištaškyti, sudaužyti ją į šipulius.
Dalybos neįvyko iš karto. Pirmiausiai buvo būtina palaužti priešininką; buvo būtina išspręsti problemą, kurią sprendė Nikita Chruščiovas 1962-aisiais Novočerkaske leisdamas šaudyti į darbininkus ir jų vaikus. Manau, kad bet kas apmąstęs šį istorinį faktą privalės prieiti išvados, kad jei į darbininkus buvo šaudoma valstybės vadovo įsakymu, tuomet toji valstybė buvo visai ne darbininkų valstybė.
 
Ko gi tie darbininkai reikalavo? Jie tereikalavo nekelti kainų ir nemažinti tarifų – to pačio, ko darbininkai reikalauja visame pasaulyje. Tai reikalavimai, už kuriuos niekas pasaulyje, netgi buržuaziniame pasaulyje, į darbininkus nešaudo. Taigi šiuo požiūriu Chruščiovas perspjovė netgi kitų šalių buržuazijos diktatūros vykdytojus. Todėl galima teigti, kad nuo 1961-ųjų metų prasideda pereinamasis laikotarpis iš pirmosios komunizmo fazės į kapitalizmą, dar daugiau, kad 1961-ųjų metų XXII Suvažiavime įvyko politinė revoliucija.
 
Jei atitinkamai naudosime „revoliucijos“ sąvoką žymėti perėjimui iš vienos ekonominės sanklodos į kitą, tuomet toksai procesas būna labai ilgas. Matyti, kad jisai trūko nuo 1961-ųjų iki 1991-ųjų metų, kas yra 30-ies metų, žymiai ilgiau, kaip 18 metų [kurių reikėjo perėjimui iš kapitalizmo į komunizmą, pirma Rusijoje, paskui ir visoje TSRS].
Šitai prieštarauja paplitusiai minčiai, kad Tarybų Sąjunga „iširo“. Ne, ji neiširo – prieš ją buvo kovojama tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Tiek buvusių socializmo ir Komunistų partijos bei darbininkų klasės reikalo išdavikų iš viršaus, tiek išorinių jėgų, Jelcino laikais pakviestų į visas ministerijas visko pertvarkyti į kapitalistinę ekonomiką ir nukreipti netgi ne rusiškosios buržuazijos, bet užsienio buržuazijos, ypač Amerikos buržuazijos, interesų labui.
 
Tad visas reikalas buvo ilgalaikis ir visai nepanašus į kažkokį tai Tarybų Sąjungos „iširimą“.
 
Tarybų Sąjunga priešinosi labai ilgai ir mes žinome, kad buvo jėgų, kurios priešinosi.
 
1989-aisiais buvo įkurtas Vieningasis Darbo Žmonių Frontas, kuriame dalyvavau ir aš kartu su draugais Pižovu ir Krasavinu, kaip kandidatai į TSRS liaudies deputatus nuo Leningrado nacionalinės teritorinės apskrities. Mes įsteigėme Vieningojo Darbo Žmonių Fronto Leningrado skyrių, o paskui toksai pa skyrius buvo įsteigtas Maskvoje. Pagaliau, remiant mūsų profsąjungoms, kai kuriems partiniams organams bei kadrams, buvo sukurtas Vieningas Rusijos Darbo Žmonių Frontas.
Vieningasis Darbo Žmonių Frontas skyrė generolą Makašovą kandidatu į prezidentus, o viceprezidentu – oficialiu mano disertacijos oponentu buvusį ekonomikos mokslo daktarą Sergejevą, kol aš buvau Makašovo patarėju. Tad negalima sakyti, kad niekas nesipriešino – iš tiesų mes smarkiai priešinomės. Surengėme iniciatyvinį Rusijos komunistų suvažiavimą – mat visi Vieningame Fronte  buvę žmonės ir partijos nariai, organizavę šį iniciatyvinį judėjimą, stojusį prieš Gorbačiovo vadovavimą, parašė atitinkamą programą ir šioje programoje mes reikalavome: „Pašalinti iš partijos antiliaudinę politiką vykdančią Gorbačiovo antikomunistinę frakciją.“ Pagal savo galimybes, būdamas Leningrado apskrities komiteto nariu, plenume į darbotvarkę iškėliau balsavimą dėl šio nutarimo. Tačiau tik 17 komiteto narių nubalsavo už, tuo tarpu kai kurie žmonės, mėgdavę daug kalbėti apie komunizmą, kaip kad Bielovas, mano siūlymo nepalaikė. Jie prieš Gorbačiovą balsuoti nenorėjo.
 
Mes šį reikalavimą gynėme: Dolgovas, Jelmejevas ir aš. Mes surinkome partinių organizacijų nutarimus, sėkmingai įsteigdami Rusijos Tarybų Socialistinės Federacinės Respublikos (RTSFR) Komunistų Partiją ir dalyvavome kuriant jos programą. Šioje programoje nebuvo jokio revizionizmo, todėl tie, kurie troško eiti į kapitalizmą po raudonomis vėliavomis, turėjo uždaryti tiek TSKP, tiek ir RTSFRKP. Tai buvo atvirai kontrrevoliucinis Jelcino valdžios veiksmas.
 
Kova, tuo tarpu, niekada nenustojo. Buvo įkurta Rusijos Komunistų Darbininkų Partija, kas reiškė, kad kontrrevoliucijai prieštaravusios jėgos ir veikė, ir toliau veikia.
 
Pagaliau, turime atsakyti į klausimus nuo pradžios: „Kada TSRS įvyko kontrrevoliucija, kokia buvo jos eiga ir kas ją sudarė?“ Štai ir atsakymas:
Kontrrevoliucija TSRS įvyko 1961-aisiais, bet jos paruošimas buvo pradėtas 1956-aisiais ir dar anksčiau. Sprendžiant pagrindinio už socializmo kovojusio už socializmą žmogaus – draugo Stalino – buvusiųjų bendražygių požiūrio matyti, kad netgi Centro komitete jau buvo susiformavusi kontrrevoliucinė ir antikomunistinė grupė. Sprendžiant iš jų balsavimo Suvažiavime, kaip jie vienbalsiai nubalsavo prieš proletariato diktatūrą, paaiškėja, kaip jie atrinkinėjo Suvažiavimo delegatus, kas reiškia, kad Chruščiovo grupė gerai veikė ir ne atsitiktinai sugebėjo prigąsdinti partinius veikėjus nužudydama Beriją, mat tai buvo gan tamsus reikalas ir yra suprantama, jog pateikta versija, esą Berijos būta anglų šnipo, tai absurdiškas kaltinimas, kadangi Berija kuravo ir branduolinę, ir raketų programas, tuo pačiu vadovaudamas Maskvos Valstybinio Universiteto statybai. Tad kai paskelbiami tokie dalykai ir mes matome, kad šie žmonės, katrie šlovino Staliną ir kėlė jį ant pjedestalo, per visą tą laiką neištarė nė vieno žodžio, kad jį apgintų, tuomet paaiškėja, kodėl tik žymiai vėliau prasidėjo pirmi pasisakymai ir teisingi Stalino darbų įvertinimai, kurie dabar, galime sakyti, jau vyraujantys. Tačiau tuomet nieko panašaus nebuvo girdėti.
 
Štai ką galime trumpai pasakyti apie kontrrevoliuciją TSRS.
 
 
   
Vertė: Marksistas
 
 
 
* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 39. V., 1987, p. 13.
** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 41. V., 1988, p. 28.
 
 
https://youtu.be/0HoVpPEdJkY