Rasa Čepaitienė. #MeToo traumos pedagogika

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-02-08 15:07:38, skaitė 2154, komentavo 1

bernardinai.lt nuotrauka 

Nors iš pradžių į šią kampaniją žiūrėjau palankiai, kaip į realiai egzistuojančių skaudulių atskleidimą, dabar matau, kad tai jau virsta absurdu ir isterija.

Pirmiausia, visiškai išplaunama pati „priekabiavimo“ sąvoka. Nebeaišku kas — vertimas santykiauti naudojantis aukos priklausoma ar pavaldžia padėtimi, nepageidautimi prisilietimai, žodžiai, net žvilgsniai - tai yra.

Antra, jau nekart minėtas teisinis — šių veiksmų įrodomumo ir pačių pareiškėjų atsakomybės už tokius, dažnai anoniminius, kaltinimus — aspektas.

Trečia, gluminantys atminties efektai, kai su detaliausiomis smulkmenomis prisimenami įvykiai ir žodžiai, vykę prieš n metų (kodėl tad nėra "šviežių" metoo atvejų išviešinimų?). Ketvirta, bent kol kas ši kampanija paliečia tik žymius ir visuomenei žinomus vyrus. Ar tai reiškia, kad neįžymūs ir visuomenei nežinomi vyrai nepriekabiauja, ar jų priekabiavimo paviešinimas tiesiog neatneš kaltinančiai pusei naudos? (tuomet kokios naudos siekiama - revanšo, keršto, teisingumo, žinomumo?)

Iš esmės esame situacijoje, kai bet kas gali apkaltinti bet ką. Su realiomis reputacinėmis pasekmėmis apkaltintajam. Be jokių pasekmių už sąmoningą melą ir šmeižtą.

Bet čia norėčiau atkreipti dėmesį į kiek gilesnius dalykus - lokalią kultūrinę metoo specifiką. Sakyčiau, čia persikloja senasis autoritarinis-patriarchinis modelis, galingam ir įtakingam vyrui leidęs be pasekmių pretenduoti į ir naudotis jam pavaldžių/nuo jo priklausomų merginų ar vyrukų kūnais, su emancipuotu, tradicines visuomenės normas laužančiu seksualinės revoliucijos pagimdytu modeliu, kuriame viską lemia tik neįpareigojantis ir nesusaistantis abiejų potencialių partnerių momentinis troškimas, kartais paverčiantis moters kūną ir kokios nors naudos (pažymio, vaidmens, globos ar pan.) siekio priemone. Su tuo susidūrus juntamas vidinis trikdis, kurį buvus rodytų pasakojimai apie „nenorėjau, bet nedrįsau pasakyti“. Merginos moraliniai stabdžiai, ar bent fizinis pasibjaurėjimas pretendento išvaizda prieš siekį pasirodyti laisva, šiuolaikiška, „putiova“...

Tad mentaliteto požiūriu turime reikalą su kažko panašaus į sovietinės „diedovščinos“ ir vakarietiško „sekso ir miesto“ mišinį, rodantį, kad šiuo atžvilgiu Lietuva vis dar yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tik ne šalkauskiškąja, geriausius abiejų civilizacijų pradus sutelkusia prasme, bet atvirkščiai.

Dar vienas svarbus (pražiūrėtas) momentas. Priekabiavimas, kaip ir nepagarbus, įžeidžiantis, pavaldinius ar priklausomus asmenis žeminantis elgesys gali būti ne tik seksualinis. Greičiau, seksualinio kontakto siekis gali tapti kraštutine tokios viršenybės demonstravimo ir kito nuasmeninimo išraiška. Kadangi lietuviškas metoo bent kol kas krečia tik meno pasaulį ir aukštąsias mokyklas, turime reikalą ir su kintančia Mokytojo, Mentoriaus, amato mokančio Meistro samprata. Iš visagalio ir visa sau leidžiančio Autoriteto jis virsta klientą studentą Aptarnaujančiu personalu, tad juos turi sieti deromantizuoti, formalizuoti ir formalūs komerciniai- kontraktiniai santykiai, o ne amato paslaptis perteikiančio Demiurgo ir Mokinio dažnai formaliuosius bendravimo rėmus peržengianti remantizuota ir net mistifikuota jungtis.

Autoriteto savivalė ir prievarta savo nuožiūra „minkyti mokytinio molį“ prieš biurokratinių nuostatų prievartą, a priori įtarinėjančią ir atimančią bet kokią nuoširdesnio ir spontaniškesnio, iš anksto nereglamentuoto dėstytojo-studento, kūrėjo-mokinio bendravimo galimybę? Ar tik tokias alternatyvas teturime? Ar savęs neapgauna aukštųjų mokyklų biurokratai, taip staiga „susirūpinę“ studentų saugumu ir puolę dar aršiau kontroliuoti ir reglamentuoti dėstytojų ir studentų santykius. Argi jie nesupranta, kad patys atveria kelią dar didesniam isterikavimui ir tuo pačiu universitetų bei akademijų auditorijų tuštėjimui? Juk koks savo vaikais nuoširdžiai besirūpinantis tėvas ar mama norės leisti juos studijuoti ten, kur už kiekvieno kampo tyko potencialus dėstytojas-gašlūnas?

Kodėl tačiau net nesvarstomos kitokios pedagogikos - orientuotos ne į laužymą bei traumavimą, o į subtilų talentų ir gebėjimų atskleidimą per abipusiai pagarbų ir pasitikintį santykį - galimybė?