Sužvėrėję civiliai - patrankų mėsa ir karo kurstytojai viename
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/suzvereje-c... 2015-02-23 09:47:47, skaitė 4662, komentavo 1
Apie karą Ukrainoje po kokių 10 metų aiškins, kad dėl visko kalti politikai. Politikai – blogi, žmonės – geri. Tiktai aš tuo netikiu. Tai žmonių karas. Žmonės jį pradėjo, kentė ir puoselėjo. „Žmonės“ – tai jokios atsakomybės nejaučiantys žvėrys abiejose fronto pusėse.
Na, ką? Ne kokia savijauta, tiesa? Jau kelintą dieną nešvilpauja kulkos, nesproginėja bombos. Nebėra ko pravardžiuoti „vata“, nebeliko ko apšaukti fašistais.
O nervų sistema reikalauja kasdieninės dozės kilnaus pykčio, nervų sistemai paimk ir padėk ant stalo įprastus skaitmeninius pusryčius su pilkai lavonais ir vaikų krauju. Visiškai neaišku, ką dabar daryti, kaip toliau gyventi.
- Patys baisiausi žmonės – tai taikūs gyventojai. – pasakė man kažkada Stojanas Rakičius, serbas iš Sarajevo.
- Kuria prasme?
- Visus karus sukelia taikūs gyventojai, visos humanitarinės katastrofos – dėl jų kaltės, visus nusikaltimus prieš žmogiškumą padaro tie šunsnukiai.
- Argi ne ginkluoti žmonės per karą šaudo vieni į kitus?
- Va va, būtent jie – taikūs gyventojai su ginklais rankose. Kareivis kareivį visada supras. Profesionalūs kariškiai nemoka neapkęsti. Jie ateina jau tada, kai reikia gesinti gaisrą. O įžiebia tuos gaisrus prakeikti taikūs gyventojai.
Su Stojanu sunkoka ginčytis. Kai aš kalbu – tai tėra tiktai žodžiai, o jam už nugaros – nuosavas sugriautas gyvenimas ir artimųjų kraujas. Kai jam buvo 20 metų, taikūs gyventojai, vadovaujami filosofo Alijos Izetbegovičiaus, publicisto Franjo Tudžmano, psichiatro Radovano Karadžičiaus ir kitų civilių ištaškė gabalais Jugoslaviją.
Jie nesirengė daryti nieko blogo. Jie paprasčiausiai truputį nemylėjo savo kaimynų, truputėlį nenorėjo daryti su kaimyninėmis tautomis kompromisų ir truputėlį nesusigaudė, kas yra prievarta. Kariškiai žino, kad ginklai gaminami vienu vieninteliu tikslu – kad niekad nešaudytų į žmones. Taikūs gyventojai galvoja kitaip.
Taip jau įprasta gamtoje: kuo geriau gyvūnas apsiginklavęs – ragais, dantimis, geluonimi – tuo tvirtesnė jo psichika. Jėgos panaudojimas – labai rizikingas ir daug energijos reikalaujantis procesas, jo reikia griebtis tik esant kraštutinei būtinybei.
Tą supranta plėšrūnas, tą žino ir profesionalus kariškis. Tačiau žolėdžiui taikiam gyventojui gamta tokio supratimo nesuteikė. Jis nerūpestingai slysta prievartos spirale, jis lengvai peržengia ribą, o kai ateina laikas peštynėms – labai lengvai pavirsta baudėju ir budeliu be jokių stabdžių.
Stiprus žmogus beveik niekada nejaučia agresijos, jis paprasčiausiai nemoka to daryti. Kaip žinia – pačios žiauriausios muštynės būna tarp moterų, o dauguma žmogžudysčių – buitinės. Žudo silpni, apkvaitę idiotai. Iš neatsargumo. Sunkiu buku daiktu.
Paklauskite bet kurio policininko ir jis jums atsakys: kuo daugiau nusikaltimo vietoje kraujo, tuo mažesnė tikimybė, kad tai profesionalaus nusikaltėlio darbas. Stiprus žmogus yra savo emocijų šeimininkas, jis panaudoja prievartą išimtinai pragmatiškais sumetimais ir niekad nesileis apimamas kvailos ir pavojingos agresijos.
Jeigu skriaudėją reikia paprasčiausiai nusodinti, parodyti jam jo vietą, jis gali padaryti tai žodžiais ar tiesiog balso tembru. Dviem stipriems žmonėms kartais pakanka pasižiūrėti vienas kitam į akis, kad teisingai įvertintų situaciją ir surastų abiem priimtiną kompromisą.
Pamenate, praėjusį pavasarį po internetą klaidžiojo anekdotas:
„Ką reikia daryti, jeigu rusus ir ukrainiečius pasiųs kariauti vienus prieš kitus? – Atsistoti nugara į nugarą ir šaudyti tuos, kurie pasiuntė“.
Mes visi kikenome ir sakėme, kad būtent taip ir bus. O juk taip ir atsitiko. Kai pirmosios Ukrainos šarvuočių kolonos pasiekė Donbasą, kariškiai nedrįso šaudyti į žmones, vadai prisiėmė atsakomybę duoti įsakymą sudėti ginklus.
Tai nebuvo anomalija, tai buvo dėsninga. Stiprūs, profesionalūs kariškiai atidengia ugnį, kad priartintų taiką, o ne tam, kad pradėtų karą. Dėl to skerdynės Donbase niekaip neįsisiūbavo, nors karininkus ir kareivius tempte tempė pradėti tą mėsmalę.
Viskas pajudėjo iš mirties taško tik dėka savanoriškų batalionų, suformuotų iš taikių išgamų, pagimdytų Maidane. Ir prasidėjo… Mariupolis, Luganskas, Doneckas, o toliau – visur…
Bet netgi kai sušvilpė kulkos ir ėmė sproginėti sviediniai, ką tik iškepti priešai dar ilgai skambino vieni kitiems į mobiliuosius: „Kūmai, tu mane girdi? Po valandos neškit mėsas kur nors iš šito kvadrato, mes jį apšaudysim… Jo jo, paskambink, žinoma, kai patys susiruošite į mus šaudyti“.
Tokia taktika, beje, labai paplitusi beprasmiškuose karuose. Karinių veiksmų istorijoje ji buvo pavadinta „gyvenk pats ir duok gyventi kitam (live and let live)“ Tokius žaidimus žaidė dar per I Pasaulinį karą.
Štai citata iš vokiečių pėstininko Ernsto Jungerio prisiminimų:
„Kai kuriose vietose priešo postai buvo išsidėstę ne toliau kaip per 30 metrų vienas nuo kito. Kartais čia užsimegzdavo asmeninės pažintys: Fricą, Vilhelmą ar Tomį atpažindavo per jų manieras kosėti, švilpauti ar dainuoti. Pastoviai girdėjosi trumpi šūksniai, ne be gruboko humoro: „Ei, Tomi, tu dar čia?“ – „Aha“ – „Paslėpk galvą, drauguži, aš pradedu šaudyti“…
Tačiau kuo toliau nuo fronto linijos, tuo mažiau likdavo vietos žmogiškiems jausmams. Štai ir dabar – kai paliaubos per kažkokį stebuklą vis dar tebesilaiko, kai šimtai tūkstančių išties taikių žmonių Donbase girdi tylą ir negali aptikėti savo ausimis, kai prisikariavo ir pasidarė protingesni netgi savanoriai – tuo pat metu užnugaryje abiejose fronto pusėse griaudėja nusivylimo šūksniai.
Minios išbrokuotų, armijoje tarnauti netinkamų žmonių pasirengę tęsti tarpusavio skerdynes iki paskutinio savo internetinio srauto lašo. „Porošenka išdavikas!“, „Putinas išdavė Novorosiją!“, „Traiškyti juos iki galo!“, „Juk mes tik tik pradėjome juos spausti!“, „Nužygiuosime iki Kijevo!“, „Surengsime pergalės paradą Kryme!“, „Mes vis tiek daugiau nebegyvensime su ta vata!“, „Vardan ko šitiek kraujo pralieta?!“
Jums dar mažai? Dar neužtenka? Jums nepatinka tegu ir prasta, bet taika? Tai imkite ir žygiuokite kariauti. Į ATO zoną, į Donecko armiją, į frontą.
O kad viskas būtų išties tikra, nepamirškite išsinuomoti buto savo šeimai kur nors Donecke, Kijevo mikrorajone, arba Gorlovkoje, Kramatorske, vakariniame Mariupolio pakraštyje… Kaip kaip? Pas jus regėjimas prastas? Daugiau naudos atnešite, būdamas užnugaryje? Religija kariauti neleidžia?
Nė vienas lašas nelaiko savęs potvynio kaltininku. Buvusioje Jugoslavijoje žmonės dabar kalba, kad dėl visko politikai kalti. Tai jie juos sukiršino, o šiaip karo niekas nenorėjo. Apie karą Ukrainoje, praėjus 10 metų nuo jo pabaigos, kalbės tą patį. Politikai – blogi, žmonės – geri.
Tiktai aš tuo netikiu. Aš noriu, kad jūs žinotumėte, kas tai buvo per karas. Jūs jį pradėjote, išpuoselėjote… „Jūs“ – tai atsakomybės nejaučiantys žvėrys abiejose fronto pusėse. Nemalonu dėl taikos? Nieko tokio, truputį pakentėkite, netrukus skerdynės atsinaujins. Esu tikras – jūs šitą tikslą pasieksite.