Išsivaduokime iš "makaronų kabinimo" pramonės gniaužtų

Autorius: Aleksandras Galvanauskas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-02-14 10:09:22, skaitė 1194, komentavo 1

Makaronai, archyvinė nuotrauka

Vienas, iš pažiūros, nedidelis įvykis sausio pabaigoje išjudino visuomenę ir apnuogino vieną nemažą jos ydą. Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams patalpino internete ministro nuotrauką prie pernai asocialioje šeimoje nužudyto vaiko kapo

Ir nors daug kas užsipuolė ministrą už tai, kad jis išdrįso reklamuotis net kapinėse, neskubėkime teisti vien tik jo. Problema giliau.

Ir vadinasi ji "viešųjų ryšių visuomenė". Taip galima apibūdinti mūsų ir ne tik mūsų visuomenę, kurioje svarbiau atrodyti, o ne būti. Svarbiau girtis, o ne dirbti. Svarbiau paviršius, o ne giluma. Triukšmas, o ne prasmė. Svarbiau viešieji, o ne žmogiškieji ryšiai.

Dabar girtis reikia  viskuo. Kodėl? Nes kitaip tave užmirš, tiesiog nustelbs toje savigyros jūroje, kuri užtvindė mūsų visuomenę. Konkurencinę kovą laimi tas, kuris be kita ko dar ir nuolatos bei garsiai giriasi. O kas kuklus ir taip nesigiria, tas pralaimi. Jei tavęs ryškiai nematyti viešojoje erdvėje, tai tavęs tiesiog nėra. Šis gana ciniškas posakis tapo elgesio principu.

Kas pirmasis ir kada ėmė taikyti šį principą šiuolaikinėje Lietuvoje? Čia nenagrinėsime verslo, nes jam yra natūralu pasitelkti reklamą ir viešuosius ryšius, parduodant savo produktus ar paslaugas rinkoje. Tokie yra rinkos dėsniai. Bet kas tuos rinkos dėsnius perkėlė į visuomeninių santykių sritį?

Rolandas Paksas ir, paraleliai, Artūras Zuokas, bene pirmieji 1998-2000 metais ėmė intensyviai naudotis viešųjų ryšių specialistų paslaugomis. Abiejų įvaizdis buvo ne tik savo pastangų, bet ir viešųjų ryšių rezultatas.

Prisiminkime kad ir Zuoko "oranžinių dviračių" akciją. Ji yra chrestomatinis pavyzdys, kaip galima išgarsėti per vieną dieną. Tai buvo smūginė viešųjų ryšių akcija. (Kas jau pamiršo, tiems priminsime, kad vos tik tapęs Vilniaus meru, Zuokas nemokamai išdalino vilniečiams daugybę oranžinių dviračių, neva tikėdamasis, jog jie liks miesto nuosavybe. Visi ar daguma jų dingo tą patį vakarą, tačiau išliko legenda apie fantastišką ir neįprastą Vilniaus merą).

Ko gero, šį "įvykį" ir galima laikyti manipuliacinių viešųjų ryšių eros Lietuvoje pradžia. Nuo tada viešojoje erdvėje įsigalėjo mada bet kokį, net mažiausią arba kvailiausią veiksmą palydėti ovacijomis ir savigyros žodžių burbulais. Estafetę spėriai perėmė Paksas, tarsi pusdievis malūnsparniu nusileisdamas į kiekvieno miestelio stadione susirinkusiųjų gerbėjų glėbį, žadėdamas "tvarką ir teisingumą" (bet neįvedęs tvarkos pirmiausia savo komandoje).

Kita vertus, gal per griežtai vertiname šiuos du žmones? Juk jie tik atkartojo tai, ką Vakarų šalyse seniai darė jų pirmtakai, varžydamiesi dėl rinkėjų širdžių. Jeigu žmonės nori būti apgauti, jei tokia jų prigimtis, tai gal ir reikia juos apgauti? Ir jei ne tu juos apgausi, tai apgaus kiti, argi ne? Juk ir rinkoje įvairūs gamintojai dažnokai skleidžia apie savo produktus įvairiausių nebūtų dalykų  kad tik suviliotų pirkėjus.

Viešieji ryšiai tapo ne tiek informavimo, kiek manipuliavimo įrankiu. Mat, jeigu politikai vaikosi greitos ir pigios sėkmės, tai išties nėra nieko efektyvesnio už šį įrankį. Dirbti nereikia, užtenka suokti apie darbus ir pūsti miglą.

Minusas tik tas, kad ilgainiui žmonės supranta, jog jie apgaudinėjami ar viliojami. Todėl šiandien Zuokas yra mažytės partijos vadovas, nebeturintis perspektyvų nacionalinės politikos arenoje (nors vilniečius jis dar gali kažkuo įtikinti, mat yra išradingas vadybininkas miesto lygiu). Lygiai taip pat ir Paksas prarado daugelio pasitikėjimą. Tiesa, jo partija, vedama jau kito lyderio, atsigauna, bet pats Paksas, kaip ir Zuokas, jau išnaudojo žmonių pasitikėjimo kreditą.

Žinoma, Paksą labiausiai sužlugdė jo kaip prezidento apkalta, tačiau ir jis pats, neatsiribojęs nuo jo finansinio rėmėjo spaudimo, prie jos nemažai prisidėjo. Beje, bene didžiausią įtaką Pakso prezidentinėje komandoje buvo įgavusi būtent viešųjų ryšių ekspertė Dalia Kutraitė-Giedraitienė.

Tačiau kokią gi išeitį turime rinkos visuomenės sąlygomis, kuomet pats gyvenimas verčia turėti "gerą prekinę išvaizdą"? Dažnai esame verčiami "parduoti save", kad būtume priimti į gerą darbo vietą ar gautume pelningą užsakymą. Kitos taisyklės galiojo anoje, tarybinėje santvarkoje. Bet ji irgi nėra pavyzdys, nes laikėsi ant vienos partijos diktato ir žmogaus teisių apribojimų.

Išeina, kad neturime pasirinkimo? Arba uždara visuomenė, kurią valdo viena partija, konfliktas su kuria tau gali baigtis liūdnai, arba atvira visuomenė, kurią valdo rinkos dėsniai, konfliktas su kuriais tau irgi pasibaigs nelinksmai?

Vis dėlto yra trečiasis kelias. Tai laisva, demokratinė, apsišvietusi visuomenė, kurią kuria sąmoningi piliečiai, atskiriantys realius darbus nuo "makaronų kabinimo". Kol kas tai skamba kaip tolimas idealas, bet jo link verta žingsniuoti.