Jevrosojūzo "vachtiorai": arba kaip Pabaltyjis "skyrė" Rusiją ir ES

Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: https://www.rubaltic.ru... 2018-03-09 22:53:38, skaitė 1248, komentavo 1

Buvęs Prancūzijos ambasadorius Maskvoje Claude Blanshmezon papasakojo, kaip Baltijos šalys trukdė Jevrosojūzui suartėti su Rusija. Po įstojimo į ES Lietuva, Latvija ir Estija priešinosi Rusijos integracijai į Europos Sąjungą ir sužlugdė derybas dėl ES ekonominės sąjungos su Rusija. Prancūzijos buvusio ambasadoriaus atviravimai yra toli gražu ne pirmieji įrodymai, kad ES Baltijos valstybės pradėjo vaidinti "buferinę zoną", padalijančią Europą ir atskiriančią Rusiją nuo ES šalių.

2004 m. didelės ES plėtros išvakarėse Briuselis ir Maskva vedė derybas dėl Rusijos ekonominės integracijos su Europos Sąjunga. Nepaisant galiojančių prieštaravimų dujų sektoriuje, abi šalys siekė sukurti ekonominę sąjungą. Buvęs Prancūzijos ambasadorius Maskvoje Claude Blanshmezon prisimena, kad 2003 m. Europoje jie buvo įsitikinę, kad "laikas sukurti bendrą ekonominę erdvę", ir "Vladimiras Putinas visiškai su tuo sutiko". Tačiau 2004 metais į Europos Sąjungą įstojo Baltijos šalyse, kurios pasipriešino tolesnei Rusijos integracijai į suvienytą Europą, ir dėl naujų bendruomenės narių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos į Europos politikų spaudimo teko atsisakyti suartėjimo su Maskva projektų.

"Rytų Europos ir Baltijos šalių šalys nenorėjo, kad būtų pasiektas toks greitas susitarimas dėl Rusijos ir ES ekonominės sąjungos. Toliau vystyti tokius planus tapo neįmanoma ", - sako Claude Blanshmezon.

Pasak buvusio Prancūzijos ambasadorius Maskvoje, Kremlius jau seniai bandė padaryti Rusijos Vakarų pasaulio dalimi. "Rusija pabandė bendradarbiauti su Vakarais ir NATO, buvo bandymas integruotis į Vakarų struktūras, Putinas dalyvavo visuose aukščiausiojo lygio susitikimuose iki 2014 m."

Tačiau europiečiai nepanoro pritarti Rusijos iniciatyvai. Ir atsiranda vis daugiau liūdijimų, kad tai daugiausia susiję su dideliu ES 2004 metais plėtimusi ir Europos užsienio politikos įtaka iš "Naujų Europos" šalių su savo ekstremalia antirusiška pozicija. Įskaitant Pabaltijo respublikas. ES sudėtije Baltijos šalys tapo "buferine zona", atskiriančia Rusiją nuo Vakarų Europos, ir neleidžiančia tapti išties vieninga "Didele Europa" nuo Lisabonos iki Vladivostoko. 2004 metais ES-Rusijos bendradarbiavimo susitarimas buvo pavadintas susitarimu dėl partnerystės ir diplomatai aptarinėjo galimybes pervadinti jį į Strateginės partnerystės sutartį.

 

Tais pačiais metais į Europos Sąjungą įstojo Lietuva, Latvijoje, Estijoje ir kitos Rytų Europos šalys ir judėjimas link strateginės partnerystės su Rusija sustojo. Po kelerių metų pačia partneryste buvo suabejota. 2013 metais santykiai su Maskva pirmą kartą buvo pavadinti "kritiška saviveikla", o dar po dvejų metų Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai atsakančiai Rusijos kaip ES partnerio rangą.

"Antirusiškų nuotaikų bacila daro įtaką ne tik savo užsienio politikai atskirose šalyse, bet taip pat prasiskverbia ir į bendrą Europos Sąjungos lygį kaip visuma. Nuo 2004 metų, kai ten buvo didelė Europos Sąjungos plėtra, rusofobiški rytinės Europos šalių atstovų pareiškimai pradėjo įgauti didelį atgarsį ir "Senojoje Europoje". Aš ne kartą naudojau tokį palyginimą: traukinys vyksko viena kryptimi, o tada jam prikabino keletą vagonėlių iš galo, ir dabar tie vagonėliai bando pakeisti viso traukinio judėjimo trajektoriją, ir pačiu kardinaliu būdu", - sako, apie laipsnišką rusofobijos virtimą į vieną iš ES politikos pagrindų, jevroparlamento narė iš Latvijos Tatjana Ždanok.

Tačiau vargu ar rytų šalių "vagonėliai", net laikydamiesi kartu, galėtų patys pasukti Vokietiją, Prancūziją ir kitus Europos sunkiasvorius iš nutiesto kelio į sukurimą vieningos ekonominės, kultūrinės, vizų, o tada, ko gero, ir politinės erdvės su Rusija. "Vagonėliams" reikėjo "lokomotyvo". Tokiu "lokomotyvu" tapo JAV: Pabaltijo šalys Europos Sąjungoje aptarnavo JAV strateginius interesus Europoje, nukreiptus į Europos žemyno padalijimą ir sukurti pasipriešinimą tikrai vieningai Europai. Rusijos sąjunga su stambiausiomis Vakarų Europos šalimis galėjo mesti iššūkį Amerikos globalinei lyderystei pasaulyje, todėl rytų europiniams amerikiečių vasalams (visų pirma, Lietuvai, Latvijai ir Estijai) buvo pavesta sunaikinti šią sąjungą.

Užsienio šeimininkų iškeltos užduoties realizavimo rėmuose, Baltijos šalys sužlugdė visas derybas vykusias tarp Briuselio ir Maskvos dešimt metų dėl suartėjimo. Iš viso to - Baltijos šalių darbas sunaikinant bendrą energijos rinką Europoje, Trečiojo energetinio paketo lobizmas, kova su naujų Rusijos dujotiekių statyba į Vakarų Europą. Iš to paties - Europos "vachtiorų" pareigų sau prisiskyrimas, neįleidžiant Rusijos į Europą. Vienintelė ES šalis, pasipriešinusi Rusijos ir Europos Sąjungos bevizio režimo įvedimui, buvo Lietuva, kuri 2008 m. vetavo derybas dėl "bevizio režimo". Baltijos šalys pasižymėjo dėl Rusijos piliečių "juodųjų sąrašų" sudarynėjimo, kuriems buvo draudžiama įvažiuoti ne tik į Baltijos valstybes, bet ir į visas Šengeno erdvės šalis. Jos buvo aktyviausios Europoje, užsiimančios sankcijų karo kurstyme, nors pačios daugiausia iš ES šalių nuo jų ir nukentėjo.

Per 10 narystės ES proamerikietiškos "buferinės zonos" metų, rusiški - europietiški santykiai nuėjo kelią nuo partnerystės iki tiesioginės konfrontacijos, ir kaltė dėl krizės tarp Rusijos ir Vakarų santykių ne maža dalimi gula ant provokatorių iš Vilniaus, Rygos ir Talino.

Buvusio prancūzų diplomato atsiminimai apie tai, kaip Pabaltijis priešinosi Rusijos integracijai su ES ir žlugdė derybas dėl bendros Europos ekonominės erdvės sukūrimo, nėra sensacija. Tačiau tai nereiškia, kad Claude'o Blanshmezono žodžiai yra nenaudingi ir nereikalingi. Jie turi būti pridėti prie didelio aplanko su visais faktais ir įrodymais apie provokuojantį Baltijos valstybių vaidmenį tarptautiniuose reikaluose. Šis aplankas turėtų būti pateiktas Baltijos politikams kiekvieną kartą, kai jie pareikš, kad Rusija yra kalta dėl konflikto su ES, todėl, kad ji yra vykdė "agresyvią politiką" jos kaimynių aržvilgiu, "aneksavo Krymą", sukėlė "hibridinį karą" Donbase ir t.t. Ir t.t.

Iš tiesų šie Baltijos šalių politikai mažiausiai dešimt metų darė viską, kas nuo jų priklauso, kad sugriautu Europos ir Rusijos santykius. Ir Ukrainos krizė, prie kurios jie taip pat prisidėjo savo "geopolitiniais" žaidimais, tiesiog karūnavo jų darbus.