Britų mokslininkai nustatė…
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/britu-moksl... 2018-04-17 09:59:54, skaitė 2738, komentavo 1
Iš britų mokslininkų atliekamų tyrimų juokiasi visi, kas netingi. Pakanka išgirsti frazę „britų mokslininkai nustatė…“ – ir mums jau aišku: dabar bus kalbama apie kokius nors absurdiškus atradimus, eksperimentus, išvadas, kurios akivaizdžios net vaikui. Bet ar tikrai taip yra?
Britų mokslininkai nustatė…
Šis išsireiškimas jau tapo internetiniu folkloru. Jis reiškia beprotiškus ir beprasmiškus tyrimus, kurių dėka pasaulis sužino niekam nereikalingus rezultatus ar hipotezes. Ne veltui sakoma, kad „britų mokslininkai nustatė, jog žmonės nesugeba rimtai žiūrėti į visa tai, ką nustatė britų mokslininkai“. Ir juk tikrai – kokį tyrimą bepaimtum – gryniausias anekdotas. Štai kad ir britų mokslo veikėjų siekis sukurti kramtomąją gumą, kuri prie nieko nepriliptų. Nebeturi ką veikti? Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. O dabar išeikite į gatvę ir pažvelkite sau po kojomis. Asfaltas nusėtas kramtomąją guma. Tas pats vaizdas metro. Komunalinės tarnybos išleidžia daug pinigų, kad pašalintų tą lipnią substanciją nuo visų įmanomų paviršių. Sutikite, dabar idėja sukurti nelipnią gumą, nebeatrodo tokia juokinga.
Apie naudą, kurią teikia nosies krapštymasis
Gyveno kartą vienas toks anglų mokslininkas, kuris tyrinėjo viską, kas tik po ranka pakliūdavo. Ir štai kartą nusprendė apžiūrėti per mikroskopą savo paties snarglius. Sodriai nusišnypštė į Petrio indelį ir norėjo pasižiūrėti, kaip snargliai sąveikauja su mikrobais, bet čia jį pasišaukė žmona. Turbūt arbatos gerti, kaip įprasta anglams. O po arbatos energinga misis nusitempė vyrą į atostogas. Tarkime, į kurortą. Kai mokslininkas grįžo į laboratoriją, snargliai jo Petrio indelyje jau seniai pasidengė pelėsiais. Normalus žmogus paprasčiausiai išplautų indą, o šitas ėmė tyrinėti tą bjaurastį per mikroskopą.
Kvailesnio tyrimo nesugalvosi, teisingai? Bet kuri padori namų šeimininkė jau seniai imtų barškinti demaskuojančius komentarus po tokia naujiena, jeigu ji būtų paskelbta internete.
Ir smarkiai susimautų, nes tasai keistuolis buvo ne kas kitas, kaip Aleksandras Flemingas. Krapštydamasis nosį ir tyrinėdamas jos turinį, jis atrado ne ką kitą, kaip peniciliną. Pirmąjį antibiotiką, kuris tapo neatskiriama bet kokių infekcijų gydymo dalimi. Amžininkai deramai įvertino Flemingo darbą, 1945 metais jam atiteko Nobelio premija fiziologijos ir medicinos srityse. O visuomenės nuomonė buvo tokia, kad „triuškinant Hitlerį, Flemingo indėlis buvo didesnis už ištisų divizijų indėlį“. O jūs sakote – keisti tyrimai.
Ir jeigu žvelgsime į britų mokslininkų tyrimus būtent tokiu rakursu, visi jie iškart nustos atrodyti idiotiškais.
Didelis užpakalis – didelio proto požymis
Ne per seniausiai specialistai iš Oksfordo nutarė išsiaiškinti, kodėl daugumai vyrų, kaip liudija statistika, patinka damos su dideliais užpakaliais. Iššvaistę daug laiko ir pinigų, jie tiksliai nustatė, kad priežastis slypi ne vien estetikoje, jei galima taip pasakyti. Pasirodo, dėl visko kaltas vyriškos pasąmonės sumanumas. Ji pakužda vyrams: palikuonys bus daug protingesni, jeigu juos pagimdys dama su plačiais klubais.
Kad sužinotų tai, kas vyriškai pasąmonei ir taip buvo aišku, specialistai įvairiapusiškai ištyrė 16 000 įvairaus amžiaus moterų. Sužinojo daug įdomių dalykų, kurių dalis nelabai skelbtina.
Moterys su storais užpakaliais, kaip taisyklė turi aukštesnį intelektą negu jų liesos konkurentės. O dar įspūdingų klubų savininkės turi žemesnį cholesterino kiekį kraujyje, jų organizmas greičiau perdirba cukrų ir apskritai gali pasigirti pagreitintu metabolizmu. Visa tai drauge mažina diabeto ir širdies ligų riziką, o tuo pat metu, kad ir kaip keistai tai skambėtų – riziką priaugti papildomo svorio (išskyrus svorį tyrinėjamoje kūno dalyje, savaime aišku). Be to, jos rečiau serga peršalimo ligomis ir ilgiau gyvena.
Gaunasi pakankamai gundantis damos paveikslas. Ji turi viską: ir grožį, ir protą, ir sveikatą, o dar pasižymi aukštu darbo našumu: kūnas išskiria ir išsaugo kur kas daugiau riebalinių rūgščių Omega-3. Kas iš to? Ogi tai, kad ši rūgštis – puikus smegenų darbo katalizatorius. Ir kuo jos daugiau organizme, tuo protingesnė to organizmo savininkė ir, be jokios abejonės, jos vaikai. Nes neišsenkančios Omega-3 atsargos maitina mažylį dar įsčiose, o paskui patenka į jo organizmą kartu su pienu.
Dėl visko kalti investoriai!
Jeigu jau atvirai, tai ne kiekvienas abejotinas ir keistas britų mokslininkų atradimas turi antrą – patrauklią pusę. Ieškoti idealaus būdo pagaminti sumuštinį su džemu reikėtų, vis dėlto, kur nors kitur, ne laboratorijoje. Ir vis dėlto Mančesterio maisto produktų tyrimų centro specialistai dėl kažkokios jiems vieniems težinomos priežasties išsiaiškino, kad idealus sumuštinis – tai baltos (ir tik baltos!!!) duonos riekė, kurios storis siekia 9 milimetrus, apteptas 7,1 gramo sviesto ir 11,2 gramo džemo sluooksniais.
Ir kas labiausiai stebina: juk prieš gaudami pinigų savo tyrimams, specialistai turėjo anonsuoti būsimą darbą investoriams. Ir tie nusprendė, kad šis darbas labai reikalingas, jeigu jau nepagailėjo nuosavų pinigų. Kaip gali vykti tokie dalykai?
Išsiaiškinti nusprendė britų mokslininkai daktaras Endrius Higinsonas ir profesorius Markusas Munafo. Patys būdami mokslininkais, jie suprato, kad kolegas dirbti skatina be visų kitų dalykų, dar ir materialinis suinteresuotumas. Mokslo veikėjams irgi norisi suvalgyti savo sumuštinį su džemu, tegu ir ne idealų. O pats paprasčiausias būdas jam užsidirbti – gauti grantą tyrimams. Anglijoje egzistuoja visa eilė grantų komitetų, štai du specialistai ir nutarė išsiaiškinti, kokiems darbams jie pasirengę patuštinti pinigines. Kokiai paraiškai bus pritarta, o kokią atmes?
Mokslininkai sukūrė kompiuterinį modelį, kuriame virtualus mokslininkas-karjeristas skelbia įvairias idėjas, kad išmuštų iš sponsorių pinigų. Ir ką gi? Paaiškėjo, kad paprasčiausia gauti pinigų nedideliems projektams, bet susijusiems su naujausiomis mokslo kryptimis ir su kiek įmanoma skambesniais, didesnį rezonansą keliančiais pavadinimais. Kitaip sakant, investorius labiau domina aukšti citavimo mokslinėje literatūroje indeksai, nei išties svarbių problemų sprendimas. Be to, grantų komitetai labai nenoriai remia projektus, kurių tikslas – pertikrinti jau esamus mokslinius duomenis ir dar sunkiau iškaulyti iš jų pinigų projektams, kurie numato ilgalaikius ir stambaus masto tyrimus.
Susidaro paradoksali situacija: mokslininkų neskatina giliems tyrimams ir detaliam pasirinktos temos nagrinėjimui, iš jų laukia naujų atradimų, naujų efektų ir dėsningumų. O iš kur jų paims jaunas energingas Oksfordo absolventas, kuriam jau beveik baigėsi džemas stiklainyje? Iš Flemingo nosies?
Ką gi, turime, ką turime. Visas pasaulis juokiasi iš eilinio britų mokslininkų atradimo: 90% boružių serga venerinėmis ligomis. O ką? Tai visiškai naujas tyrimas. Ir labai cituojamas.
Kaip laivą pavadinsi…
Kiekviena šeimininkė žino: negana pagaminti patiekalą, reikia dar ir teisingai jį patiekti. Žurnalistinėje virtuvėje veikia ta pati taisyklė. Mokslinės informacijos Anglijoje pakanka, netgi tabloidai The Daily Mail ir The Daily Telegraph leidžia sau spausdinti mokslo naujienas pirmuosiuose puslapiuose. Tačiau kaip pateikti laboratorijų ataskaitas dienraščio puslapiuose? Jeigu nenori, kad visas tiražas (ir visi sekantys) atsidurtų šiukšlyne, nuobodūs duomenys turi būti maksimaliai supaprastinti, į pirmą planą būtina ištraukti kažką neįprasto, įsimenančio, reikia sugalvoti rėksmingą antraštę. Būtų neblogai, žinoma, kad ir pati naujiena nebūtų tuo pat metu iškraipyta, neįgautų kito rakurso. Deja, praktika rodo, kad kaip tik taip ir nutinka. Dažnai patys to nesuprantame ir juokiamės iš eilinio britų mokslininkų atradimo, o ne iš žurnalistų, kurie apie tą atradimą papasakojo.
Štai geras pavyzdys: „Britų mokslininkai nustatė, kad skautai pasižymi tvirtesne psichika“. Neturi ką veikti! – tokia pirmoji skaitytojo reakcija. Tačiau paskui paaiškėja, kad iš tikrųjų tyrime kalba eina apie brandaus amžiaus žmones, kurie vaikystėje buvo skautais. Jų psichika išties stabilesnė nei kitų bendraamžių. Situacija pasidaro šiek tiek aiškesnė, tačiau liūdnai pagarsėjes „neturi kuo užsiimti!“ kol kas niekur nedingo. Galiausiai viskas stojo į savo vietas, kai projekto vadovas, profesorius Ričis Mičelas iš Glazgo universiteto paaiškino: „Gauti duomenys kalba apie tai, kad visuomenės organizacijose vaikai įgyja įgūdžių priešintis stresams, jiems ugdomas smalsumas, atkaklumas, sąžiningumas ir kitos savybės, kurios labai praverčia suaugusiame gyvenime“.
Beje, patys britai puikiausiai supranta, kad žiniasklaida sąmoningai paverčia mokslo atradimus rėksmingomis sensacijomis. Tuo įsitikinę 71% britų, kuriuos apklausė britų mokslininkai.
Hindsaido klaida
Žinote, kas tai yra? Fenomenas, kurį galima būtų pavadinti „Aš iš pat pradžių tai žinojau“, arba tiesiog „Aš taip ir žinojau!“ Psichologijoje tai vadinama polinkiu suvokti įvykusius įvykius ar jau įrodytus faktus kaip akivaizdžius ir prognozuojamus, nežiūrint į tai, kad trūko pirminės informacijos jiems prognozuoti“. Tikriausiai teko išgyventi kažką panašaus skaitant detektyvus ar atliekant kokį nors testą. Kai atomazga aiški, jūs sušunkate: „Aš taip ir žinojau! Viskas buvo akivaizdu!“ O štai ir ne: nė viena prognozė negali būti tiksli šimtu procentų, tam ji ir prognozė. Tai toks savotiškas psichologinis triukas.
Su mokslinių straipsnių rezultatais vyksta tas pats. Mokslininkai bando moksliškai patvirtinti kažkokį reiškinį, o mes, spoksodami į kompiuterių ekranus ir siurbčiodami kavą, susierzinę burbame: „Neturi ką veikti! Juk visa tai akivaizdu!“ Tačiau taip nėra, savaime aišku. Prieš 200 metų buvo akivaizdu, kad karštligę žmonėms sukelia supuvęs oras. Tik mokslininkai, suabejoję šiuo geležiniu, nenuginčijamu faktu, įrodė, kad ligas sukelia virusai ir bakterijos. Niekas negali pasakyti, kuris tyrimas reikalingas, o kuris – ne, kuris pravers, o kuris tebus tik tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Galų gale netgi jei eksperimentas sukelia vien juoką – irgi visai neblogai: britų ir viso likusio pasaulio mokslininkai nustatė, kad teigiamos emocijos prailgina gyvenimą.