Ką ir kaip gėrė prieš 300 metų
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/ka-ir-kaip-... 2018-04-18 22:20:28, skaitė 2604, komentavo 1
„Du šimtmečiai juodo girtuokliavimo“ – taip, jei tikėsime dokumentais, galima pavadinti epochą nuo XVII iki XIX amžiaus pradžios. Tiesiog nuostabu, kad žmonės, kurie praktiškai metų metus neišsiblaivydavo, galėjo organizuoti armijas, kariauti kruvinus karus, kurti imperijas, užsiimti mokslais, rašyti knygas.
Anglija – girtuokliavimo čempionė
Lyderiais šioje sferoje tais laikais buvo laikomi anglai, tačiau tai jiems visiškai netrukdė valdyti savo didžiulę kolonijinę imperiją. XVII-XIX amžių periodas tapo ekonominės ir politinės britų galios epocha.
Viljamas Pitas Vyresnysis, britų premjeras 1766-1768 metais, pagarsėjo tuo, kad sakydavo kalbas parlamente visiškai girtas ir galėjo apvemti Vestminsterio rūmų grindis. Premjero karjerai tai neturėjo jokios įtakos, o ir apie visą jo ministrų kabinetą sakydavo, kad vienintelė savybė, kuri tuos politikus vienija, yra mokėjimas gerai išgerti.
Girtuokliavimas tais laikais buvo visuotinis ir įprastas reiškinys taip pat ir kontinentinėje Europoje. Didikai, kurių dauguma tarnavo armijoje, gėrė daugiau už kitus, ką galima paaiškinti tuometinės sanitarijos ir armijos buities ypatumais. Tačiau anglai išsiskyrė netgi šiame bendrame fone. XVIII amžiuje keliavęs po Angliją vokiečių mokslininkas Karlas Moricas skundėsi, kad negali kaip lygus su lygiais gerti su britais, ir kad angliškas elis pasirodė jam pernelyg stiprus.
Visuomenė tais laikais buvo įsitikinusi, kad jeigu karininkas ir džentelmenas gali daug išgerti, jis šitaip demonstruoja savo pačias geriausias savybes: valios jėgą, dvasios tvirtumą ir gerą sveikatą. Istorikas Viljamas Duglas rašė apie XIX amžiaus pradžios karininkiją: „Tomis siaubingo girtuokliavimo dienomis nė vienas karininkas nebuvo laikomas tinkamu komanduoti kuopai, jeigu neįveikdavo, pietaudamas, trijų butelių portveino“.
Tuo pat metu Anglijoje atsirado ekscentriškas parlamento deputatas ir žemvaldys Džonas Mitonas, milžiniškų turtų savininkas. Per dieną jis išgerdavo nuo 4 iki 6 butelių brendžio, o kai leisdavosi į kelionę, visada vežiojo su savimi didelę vyno kolekciją. Per 15 metų Mitonas įsigudrino pragerti praktiškai viską, ką turėjo.
Tokio linksmo gyvenimo fone tikru asketizmo žygdarbiu galima buvo laikyti britų konservatoriaus Viljamo Vilberforso poziciją. Tapęs nuoširdžiu krikščionimi, jis pagarsėjo ne tik kovoje prieš prekybą vergais, bet ir karštais pasisakymais prieš girtuoklystę. Sau pačiam jis nusistatė taisyklę: ne daugiau kaip 6 stiklinės vyno per dieną.
Saldus, stiprus, pigus
Gėrimų asortimentas tais laikais labai skyrėsi nuo dabartinio. Jeigu dabar pirmauja sausi vynai, tai toje epochoje labiausiai gerbė spirituotus. Problema slypėjo ne skonyje, bet technologijose. Be šiuolaikinių chemijos pasiekimų, kurie leidžia naudoti konservantus ir laikyti vyną ganėtinai ilgai, tais laikais ilgai išsilaikydavo tik spirituoti vynai, o sausi greitai sugesdavo.
Dėl to daugiausia buvo geriama portveino, chereso, maderos ir likerinių vynų – tokajaus, muskato, Kipro komandarijos. Be to, žmonėms vynuose patiko saldumas.
Stiprieji gėrimai irgi neatsiliko. Po to, kai XVII amžiaus pabaigoje Anglija priėmė įstatymą, skatinantį spirito varymą iš grūdų, į pirmą vietą išėjo džinas. Kodėl ne viskis? Atsakymas paprastas – tuometinio varymo kokybė neleido užtikrinti pakankamą produkto švarumą. Tai reiškė ne tik kitą rytą plyštančią galvą, bet ir bjaurų gėrimo skonį. Kovodami su šia nelaime, į gėrimą pridėdavo uogų ir žolelių.
Kitas būdas pagerinti gėrimo kokybę – ilgas spirito išlaikymas ąžuolo statinėse. Taip daromas konjakas ir viskis, tačiau akivaizdu, kad pardavinėti ką tik išvarytą spiritą buvo gerokai pelningiau, dėl to išlaikyti gėrimai atiteko turtingiesiems. Tuometinis viskis iš esmės buvo visiškai nepanašus į dabartinį: absoliuti gamintojų dauguma neišlaikydavo savo produkto ir faktiškai prekiavo kvietine degtine.
Trečias populiarus gėrimas buvo romas. Išpopuliarėjo jis dėl dviejų priežasčių: pirma – jį gamino iš cukraus pramonės atliekų, o antra – dėl technologijos ypatumų, jis įgaudavo malonų specifinį aromatą ir saldoką prieskonį.
Naujasis pasaulis – naujas gėrimas
Šiaurės Amerikos kolonijose nuo XVIII amžiaus pradėtas gaminti burbonas. Kolonistai laikė jį viskiu, kadangi gamino pagal panašią technologiją, tik žaliava gėrimui tapo ne kviečiai, o kukurūzai ir rugiai, kurių tiek daug buvo kolonijose ir kurie labai pigiai kainavo.
Labai greitai paaiškėjo, kad pelnas iš spirito mažai kuo skiriasi nuo pelno iš tabako ar medvilnės plantacijų, be to, nereikėjo rūpintis produkcijos eksportu į Europą. Burbono vartotojai gyveno ten pat, kur jį gamino.
Reikia pažymėti, kad gerti tais laikais buvo rizikinga. Vandens virinimas dar netapo įpročiu, tame tarpe ir dėl kuro deficito, tad žalias, nevirintas vanduo tapdavo puikiais laisvinamaisiais, o blogiausiu atveju – mirtinais nuodais. Spiritą gi naudojo kaip organizmo dezinfekciją. Kartais – pernelyg intensyvią.
Kova su girtuokliavimu
Kovoti su alkoholiu džentelmenai pradėjo ne nuo savęs. Prastuomenės girtuokliavimas įgavo tokį bauginantį mastą, kad iškilo klausimas – kas dirbs? Ir nuo 1736 metų anglai pradėjo ryžtingą kovą, apriboję prekybą džinu ir jo vartojimą.
Priemonės, kurių buvo imtasi, davė efektą, džino pardavimai sumažėjo nuo 82 milijonų litrų 1742, iki 32 milijonų 1751 metais. Tačiau visa tai nelietė elito – XVIII amžius tapo tikrų alkoholinių orgijų, kuriomis puikavosi dauguma angliškų klubų, epocha.
Buvo netgi ištisas panašių klubų tinklas – Hellfire. 1719 metais pirmą iš tinklui priklausančių klubų organizavo hercogas Filipas Vortonas, tačiau jau po dviejų metų šalies ministras pirmininkas Volopolas (įvertinkite problemos mastą ir lygį!) pasiekė, kad klubas būtų uždarytas už amoralumą.
Sekantį tokį klubą įsteigė Frensis Dešvudas 1730 metais. Nuo tradicinių angliškų klubų jis skyrėsi tuo, kad į jį buvo įsileidžiamos prostitutės, be to, kaip ir priklauso susirinkimams, kuriuos organizuoja laisvamaniai, ten buvo išjuokiama religija, buvo daug geriama (netgi tų laikų mastu) ir rengiamos orgijos, parodijuojančios bažnytinius ritualus.
Realių pasiekimų kovojant su girtuokliavimu buvo pasiekta tik antroje XIX amžiaus pusėje, po to, kai kava ir arbata tapo prieinamos plačiosioms gyventojų masėms.
Galutinai masinį alkoholizmą pribaigė higiena, vandens virinimas ir kova su miestų teršimu, kas leido atsisakyti spirito kaip būtinos gėrimų ir maisto dezinfekcijos priemonės. Nors dar XX amžiaus viduryje žurnalistas ir rašytojas Hanteris Tompsonas, aprašydamas europiečių kasdienybę Karibuose, pasakojo, kad be geros porcijos romo išgyventi ten absoliučiai neįmanoma.