Europa kryžkelėje

Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/22466/europa-kr... 2018-05-11 09:54:25, skaitė 627, komentavo 1

AP

Visiškai akivaizdu, kad Europa randasi kryžkelėje ir stovi prieš būtinybę pasirinkti kelią. Kaip aišku ir tai, jog ji ir toliau eina pirmykščiu kursu. Tačiau apie tai nieko nekalbama. Ir viskas todėl, kad dvejopa kryptis, pasirinkta Europos po TSRS griūties veja ją į aklavietę. Nesugebėjimas sukurti vieningą federalinį centrą paskatino Europą pasisukti į Rytus. O nesant nuosavos strategijos ji priversta taikytis prie JAV naudojamos Makkinderio (Mackinder) imperinės doktrinos, sutinkamai su kuria normalūs santykiai tarp Vokietijos (skaitykite Europos) ir Rusijos daro rimtą žalą anglų-amerikiečių interesams.

Dar Ištvanas Bibo (István Bibó) įspėjo mus savo puikioje apybraižoje „mažų Centrinės Europos valstybių vargai“, jog Centrinė Europa tai ne Rytų Europa. Jo patarimas buvo ignoruotas.

Kalbant apie Rusiją, tai jai kaip atsakas buvo pasiūlyta NATO plėtra. Prisiminkime sovietologo Džordžo Kenano (George F. Kennan) įspėjimą: „strateginė epinio masto klaida“. Į tai irgi niekas nekreipė dėmesio. Vėliau buvo sugriauta Jugoslavija, ir visi suprato, kad per 40 egzistavimo metų, TSRS nesugebėjo pakeisti Austro-Vengrijos.

Laimei, Balkanai buvo toli. Kalbant apie Rusijos pusę, Maskva su nepasitenkinimu priėmė NATO plėtrą, tačiau Serbijos bombardavimas – tai jau buvo visai kitas reikalas. Solženycinas įširdęs pasmerkė šią akciją, savanoriai rikiavosi į eilę prie Serbijos pasiuntinybės Maskvoje, o Kremliuje Andropovas rūsčiai skelbė: „jie bombarduoja Serbiją, o mes nieko nedarome. Prie Stalino tokie dalykai būtų neįmanomi“.

Europa prisijungė prie amerikiečių pastangų sukuriant sanitarinį žiedą apie Rusiją, po to savo teritorijoje dislokuojant vidutinio nuotolio raketas ir, galų gale, palaikant „spalvotąsias revoliucijas“. Būtent tada ir sekė rusiško kumščio smūgis į stalą, kas pakeitė visą situaciją.

Karas Gruzijoje ir Krymo praradimas. JAV išsigynė savo žodžių, kaip jos tą padarė ir Vengrijos atveju 1956 metais. Kennanas juk įspėjo, kad pažadai ginti tolimas šalis buvo dalinami be realaus nusiteikimo juos išpildyti.

Kalbant apie mus (ispanus – vert past) – tai juk mes niekada to ir nesirengėme daryti. Nesuveikė Konstitucijos nuostatos. Tai elementaru, juk neįmanoma pradėti statyto namą nuo stogo. Žlugo ir idėja sukurti galingą franko-germanišką centrą, prie kurio vėliau turėjo prisijungti Italija ir Ispanija (Italija nepanoro), ir štai tada atsirado €uras, stebėtina ekonominė zona, generuojanti perteklių šiaurėje ir deficitą pietuose.

Tuo metu ES tęsė judėjimo į Rytus politiką. Matomai mes neskaitėme Zbignevo Bžezinskio (Zbigniew Brzezinski): „kol europiečiams reikia mūsų globos, Europos artėjimas į Rytus tai tiesiog amerikiečių plėtra į ten“.

Natūralu, jog Rusija pasipriešino, ir viskas baigėsi blogiau nebūna. Kaip kompensaciją Jungtinės Valstijos sukūrė dar vieną musulmonų valstybę Balkanuose: Kosovą.

JAV įsiveržė į Iraką, o Prancūzija ir Anglija į Libiją. Dar dvi genialios veikos. Pabėgėlių lavina surengė Europai atsparumo stresui testą. Italija priimdavo po milijoną pabėgėlių į metus – tai buvo tikra problema.

Vengrija ir Lenkija nepanoro priimti nė vieno. Prie viso to tetrūko tik karo Ukrainoje. Palei visas Rytų Europos pasienio linijas karaliauja antisemitizmas ir kitos, kylančios iš amžių glūdumos fobijos. Ukrainoje nemėgstami vengrai ir lenkai, Baltijos šalyse nemėgstami rusai, o Rumunijoje vengrai. Atėjusi į valdžią Austrijoje (OVP) peržengė raudoną liniją, pasiūliusi duoti savo pasus vokiečių mažumoms Brenneryje (anksčiau buvusio Austrijoje, o šiandien Italijos teritorija).

Tačiau nežiūrint į ciklono artėjimą, mes kaip ir anksčiau nesuprantame artėjančio iššūkio, esančio priešpriešoje – ar mes kuriame federaciją ar komandinę struktūrą.

Junkeris rekomendavo sujungti Europos Tarybos ir Europos Komisijos pareigybes, perdavus šį postą partijai, turinčiai daugiausiai balsų ES. Prancūzija pasakė „Ne“, pasiūliusi išrinkti vieną finansų ministrą, kam paprieštaravo Vokietija, pasakiusi savo „Ne“. Ir užbaigiant šią nesutarimų eilę galima pridėti, jog pasekoje abu golistai nuvyko į Vašingtoną gauti instrukcijų. Juk ne veltui jie savo valstybių vadovai!

Štai tokie mes ir esame. Mes nenorime suprasti, jog Nacija/Valstybė – tai juk visai neseniai atsiradusios istorine prasme sąvokos. Ir jog daugelyje Europos šalių tautybė primena rusišką matriošką, kuri niekada nenustoja tobulėti. Kad dar labiau sujauktų situaciją, Turkija pareiškė, jog jos egzistavimo šaltinio vieta yra Balkanai.

Davutoglu tą pakomentavo taip: „Mes atvykome čia raiti ant arklių prieš daugelį metų, ir jei prireiks vėl sugrįšime… Turkija be įtakos Balkanuose neturės autoriteto tarptautiniuose santykiuose ir apskritai pasaulyje“. Ir jis jau turi trejetą draugų čia: Bosniją, Albaniją ir Kosovą. Visa tai gali mus sugrąžinti ne į Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų pabaigos būseną, o prie San Stefano taikos sutarties (1878 m) laikų, kai nuo „Briliantinės Portos“ dar tik ėmėsi išsivaduoti krikščioniškosios Balkanų, atleiskite Rumeli, šalys.

Jeigu Centrinės Europos mažumų padėtis pakankamai sudėtinga, – tai dviejų pasaulinių karų pasekmė, o štai kalbant apie Škotiją, Padanią, Bavariją, Kataloniją ir Korsiką, tai ji dar blogesnė.

Čia jau kalba eina apie Vakarų Europos konsoliduotų valstybių griovimą turint tikslą sukurti naujas valstybes, ir kiekvieną iš jų savo nacionalinių mažumų pagrindu. Baskų nacionalistų partija (BNP) apskritai siūlo, kad šios iniciatyvos taptų nuolatiniu Europos regionų politinio rungtyniavimo vektoriumi. O reikėtų suvokti, jog sienų pasikeitimai ne tokie jau ir teigiami, juolab, kad tai nėra regionų administracijos kompetencijos sritis.

1938 metais Čemberlenas (Chamberlain) gavo daugybę sveikinimų Miuncheno sutarties, „atitinkančios nacijų apsisprendimo teisę“, sudarymo proga. 19 июля 1919 metų liepos 19 dieną laikraščio „Manchester Guardian” reporteris pranašavo, nors tai buvo taip pat beprasmiška: „apgyvendinti mažumas, ar tai būtų vokiečiai, ar žydai, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje, ir tikėtis, jog viskas bus puiku, kadangi jų gerove rūpinsis Nacijų Lyga, – tai pasigailėtina saviapgaulė“.

Dabar vietoje Nacijų Lygos priskirkite ES ir padauginkite problemą iš 50 ar 60 šalių. Tai ir bus regionų Europa pagal BNP receptą.

Ir štai Trampas laimi rinkimus ir laiko Viktorą Orbaną savu žmogumi Europoje. Paradoksalu, kadangi Orbanas tuo pačiu yra ir V. Putino favoritas. Ir taip, mes renkamės sprendimą tapti atlantistais. Bet ne tam, kad NATO mus apgintų nuo Rusijos, o nuo mūsų šeimyninių demonų. Ir tikėsimės, jog Orbano šalininkai nelaimės 2019 metų Europos rinkimų.

Ir pabaigiant: jeigu nebus Ispanijos, Europa taip pat gaus savo.

šaltinis: elmundo.es