Tomas Dapkus kyšininkui Aukščiausiojo teismo pirmininkui Vytautui Greičiui : „Man pajabat, ką tu nori žiūrėti“

Autorius: Aurimas Drižius Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/2018... 2018-05-18 15:38:37, skaitė 999, komentavo 8

Organizuotos nusikaltėlių gaujos, užgrobusios valdžią Lietuvoje pridengimo ir legitimizavimo grupė

Paaiškėjo, kad žurnalisto Tomo Dapkaus komandų klausė visą Lietuvos teisinė sistema, įskaitant ir kyšininką Auikščiausiojo teismo pirmininką Vytautą Greičių, kuris šiuo metu eina garbingas Konstitucinio teismo teisėjo pareigas.

VSD įrašė telefono pokalbį, kuriame V.Greičius teisinasi T.Dapkui, kad „nori važiuoti namo ir pažiūrėti krepšinį“, į ką T.Dapkus atsako „Man pajabat, ką tu nori žiūrėti“. Į tokią nemandagią pastabą Aukščiausiojo teismo pirmininkas V.Greičius atsako, kad „jeigu reikia, tai tuoj gali atvažiuoti  prie žurnalisto namų“.

Akivaizdu, kad Tomas Dapkus elgėsi su V.Greičiumi kaip su klapčiuku, o pastarasis žeminosi, ir matyt nuolankiai vykdė „žurnalisto“ nurodymus.

Tiesa, vėliau T.Dapkaus pastangos padėti V.Greičiui išvengti atsakomybės, matyt nepavyko, nes jis skundžiasi Kurlianskui, kad „jį išdavė“.

Kad suprasti, kas darosi Lietuvos respublikoje, reikia gerai žinoti vadinamojo teisėjo Vytauto Greičiaus biografiją ir asmenybę

Mat dar 1978 m. tuomet jaunas teisininkas Vytautas Greičius, Molėtų rajone girtas važiuodamas automobiliu, apsivertė, ir sužalojo kartu važiavusias merginas.  Kad nuslėpti įkalčius, avariją patyręs automobilis buvo įstumtas į vieną iš ežerų Molėtų rajone, o V.Greičius pranešė milicijai, kad jo automobilis neva pavogtas. Tačiau tą automobilį skaidriame ežero vandenyje iš oro pamatė vienas sklandytuvu skridęs pilotas, ir pranešė milicijai.

Automobilis buvo ištrauktas, o vienas šalia ežero gyvenęs žmogus milicijai papasakojo matęs, kaip viskas vyko, ir kaip V.Greičius skandino savo apdaužytą automobilį, o sužeistas merginas išvežė į Vilnių gydyti. Kai prasidėjo tyrimas, V.Greičius atvažiavo į Molėtus pas tyrimą atliekantį milicininką Danielių Klezą, ir atvežė jam kyšį – tūkstantį rublių. Tačiau milicija jau laukė V.Greičiaus, nes jis prieš tai skambino D.Klezai, ir pasakė, kad atvažiuos pas jį ir gal pavyks susitarti. Tas pranešė savo viršininkams ir milicija Molėtuose jau laukė įtariamojo – jie padarė garso įrašą, kai pinigai buvo perduoti, ir sulaikė būsimą Aukščiausiojo teismo pirmininką, nors tas pasiutusiai priešinosi sulaikymui. Visai operacijai vadovavo tuometinis Molėtų rajono milicijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. Baudžiamoji byla, kurioje įtariamasis buvo V.Greičius, įtariamas padaręs nusikaltimus pagal 5 Baudžiamojo kodekso straipsnius, buvo perduota į teismą. Tačiau kažkodėl V.Greičiaus byla buvo perduota ne Molėtų teismui, bet į Vilnių – matyt, kažkas jau pradėjo rūpintis pastarojo karjera, nes V.Greičius vietoj penkių jam inkriminuojamų BK straipsnių buvo nuteistas tik pagal vieną – kyšio davimą. Ir bausmė labai švelni – pataisos darbai, išskaitant iš atlyginimo 15 proc.

„Būtent tuomet ponai X, gavęs V.Greičiaus bylą, paėmė V.Greičių „už šiknos“ ir laikė jį ant trumpo pavadžio visą gyvenimą, o ponai X  teismuose visada buvo šeimininkas, nes jiems tarnavo V.Greičius, paskirdamas byloms nagrinėti reikiamus teisėjus, ir todėl greitai buvo stumiamas į viršų karjeros laiptais, – pasakoja LL šaltiniai, – ir net po to, kai Prezidento V.Adamkaus patarėjai jam pranešė apie tą įvykį ir jis norėjo nepratęsti V.Greičiaus kadencijos Aukščiausiame teisme, Seimas du metus išlaikė V.Greičių jo poste, balsuodamas prieš jo atleidimą, nes tam smarkiai priešinosi ponai X, panaudoję visą savo įtaką“.

“Veido” tyrimo metu nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius, nuslėpęs kyšio istoriją, j atsakingus postus “prastūminėjo” giminaičius.

Vytautas Greičius, prieš paskiriamas į Aukščiausiojo Teismo pirmininko postą, nuo Prezidento Vaido Adamkaus, Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio ir visų parlamentarų nuslėpė vieną skandalingą savo biografijos faktą. Jei politikai butų žinoję tai, ką žino keliolika įvairaus rango teisėjų, A. Greičiaus gyvenimas tikriausiai būtų pasisukęs kita linkme, ir jis vargu ar būrų pasiekęs teisininko karjeros viršūnę.

1978 metais Utenos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje teisininkas Vytautas Ragauskas buvo kaltinamas kyšio paėmimu, nustatė: „Teisiamasis V. Ragauskas, dirbdamas Ukmergės juridinės konsultacijos vedėju, 1977 m. Ukmergės raj.  liaudies teisme atstovavo pareiškėją R.Varnienę jos civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, kurioje pirmininkavo liaudies teisėjas Y Greičius. Po civilinės bylos liaudies teisme išnagrinėjimo pareiškėja R.Varnienė už pagalbą davė teisiamajam (V. Ragauskui) 600 rublių. Tą pačią dieną teisiamasis iš gautų pinigų davė 100 rublių kyšį Ukmergės liaudies teismo teisėjui V. Greičiui už R.Varnienės civilinės bylos išnagrinėjimą” (kalba netaisyta – G.S.).

Kadangi visos bylos medžiagos išspausdinti negalime, trumpai paminėsime tik esmines detales. Tą dieną, kai VGreičius iš V.Ragausko  priėmė voką su šimtu rublių (tuo metu tai buvo nemaži pinigai – maždaug teisėjo atlyginimas), V.Greičių matę žmonės teigė, kad  teisėjas buvo sutrikęs, susijaudinęs, kažką nerišliai ir neaiškiai kalbėjo, klausinėjo, kaip jam elgtis. Pamatęs, kad virš jo galvos tvenkiasi debesys, V.Greičius po dviejų parų išsikvietė R. Varnienę ir grąžino jai paimtus 100 rublių. Visoje šioje istorijoje keista tai, kad V.Ragauskas už kyšio paėmimą buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme (nors paimtus pinigus jis taip pat grąžino), o V. Greičiui baudžiamosios atsakomybės kažkaip pavyko išvengti. Kai kilo nemalonumų, VGreičius, kaip įprasta teisėjams, susirgo.

Sėkmės džentelmenas 

Savarankiško gyvenimo pradžia liudijo, kad V.Greičius „gimęs su  marškinėliais” ir pretenduoja tapti „sėkmės džentelmenu“. Tik baigęs Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, jis po keleto mėnesių stažuotės iš karto tapo Ukmergės rajono liaudies teismo teisėju. Tokia sėkmė nusišypsodavo nedaugeliui Teisės fakulteto absolventu. Paprastai norint tapo teisėju reikėdavo porą trejetą metų padirbėti einant šiek tiek žemesnes pareigas.

Tesą, retkarčiais likimas jaunajam teisininkui parodydavo savo dantis. Pirmoji rimtesnė nesėkmė V. Greičių užgriuvo išdirbus teisėju maždaug pusantrų metų – tai buvo minėti nesklandumai dėl kyšio. Ši istorija, matyt, sutrukdė jam dar greičiau kopti karjeros laiptais. Aukščiausi šalies teisėjai tuomet svarstė, kaip pasielgti su V. Greičiumi, buvo netgi siūlymų jį pakeisti arba pasibaigus kadencijai atsisakyti jo paslaugų. Tačiau laikas užgydo žaizdas, o V. Greičius mokėjo laukti. Dar dvylika metų jis išdirbo paprastu teisėju Ukmergėje. Ir tik 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V. Greičius tikriausiai nusprendė, kad išaušo jo valanda.

Kadangi tais metais iš Aukščiausiojo Teismo pasitraukė nemažai sovietinių teisėjų, atsirado daug tuščių vietų, j vieną jų Civilinių bylų skyriuje siūlėsi ir V. Greičius. Tačiau šio teismo teisėjai prisiminė kyšio istoriją, be to, atsirado priimtinesnis kandidatas, tad V.Greičius į Civilinių bylų skyrių priimtas nebuvo. Tada jis skubiai metėsi į Baudžiamųjų bylų skyrių, kuriame ar dėl pažinčių, dėl to, kad niekas pernelyg nesigilino į biografiją, jam pavyko gauti teisėjo postą. Įleidęs šaknis Aukščiausiajame Teisme, V. Greičius gana greitai aptiko sėkmės formulę, kuri leido jam kilti karjeros laiptais.

1993 m. spalį buvo žiauriai nužudytai vienas dienraščio „Respublika“ įkūrėjų Vytas Lingys. 1994 m. ši dešimtmečio byla, kurioje pagrindinis kaltinamasis buvo Borisas Dekanidzė, atkeliavo į Aukščiausiąjį Teismą. Nagrinėti šią bylą teko teisėjams V. Greičiui, Vladui Nikitinui ir Albinui Sirvydžiui. Trijų teisėjų kolegija B.Dekanidzei skyrė mirties bausmę. Po šio nuosprendžio politikai, matyt, nusprendė atsidėkoti teisėjams – visi trys gavo aukštesnius postus.

Kadangi baigus B.Dekanidzės bylą buvo ieškoma naujo žmogaus į generalinio prokuroro postą, tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas atskirai pasikalbėti buvo išsikvietęs ir V. Greičių, ir V. Nikitiną, ir A. Sirvydį. Kiekvieno teisėjo buvo klausiama, kuris iš kitų dviejų kandidatų labiausiai tikrų eiti generalinio prokuroro pareigas. Po šių apklausų ir po pokalbių su kitais teisininkais generaliniu prokuroru nuspręsta skirti V. Nikitiną. To meto Prezidentūros darbuotojai dabar pasakoja, kad V. Greičius šį sprendimą traktavo kaip asmeninį įžeidimą bei provokaciją ir grasino susikviesti žurnalistus.

Šiaip ar taip, viskas baigėsi laimingai: V. Greičius iš paprasto teisėjo tapo Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku, o A. Sirvydis nuėjo vadovauti Vilniaus apygardos teismui.

Arogancija

1998 m. iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko posto pasitraukė teisininkas Pranas Kūris, dabar dirbantis Europos žmogaus teisių teismo teisėju Strasbūre. Laikinuoju Aukščiausiojo Teismo pirmininku buvo paskirtas V. Greičius, ir laikinasis jis buvo gana ilgai. Atsitiktinumas ar ne, tačiau 1999 m. V. Greičiui teko nagrinėti kitą rezonansinę -Audriaus Butkevičiaus bylų. Nuosprendis, matyt,  buvo toks, kokio reikėjo, kitaip tariant, teisingas, nes po šios bylos dalis politikų V.Greičių ėmė vertinti labai palankiai ir greitai jis tapo nuolatiniu Aukščiausiojo Teismo pirmininku – teisininkų pasaulio „viešpačiu”. Labai keista, bet dalis teisėjų kažkodėl prisibijo V. Greičiaus ir tvirtina, kad jis žino, kas yra „telefoninė teisė”.

Daugelyje kitų valstybių Aukščiausiųjų teismų pirmininkų postus paprastai užima nepriekaištingos reputacijos teisininkai. V. Greičiaus kyšio istoriją žinantys teisininkai  iš pradžių ketino rašyti laišką Prezidentui, bet taip ir neparašė, o Prezidento patarėjai apie V. Greičių surinko tik labai paviršutinišką informaciją

Kalbinti V. Greičiaus kolegos pasakojo, kad  kopdamas karjeros laiptais dabartinis  Aukščiausiojo Teismo pirmininkas darėsi vis arogantiškesnis, griežtesnis, „kampuotesnis”, ėmė ne su bet kuo sveikintis. Sakoma, kad V.Greičius savo charakteriu labai panašus j generalinį prokurorą Kazį Pėdnyčią. Per pastaruosius metus išaiškėjo, kad abiem teisininkams būdingas ir dar vienas bruožas: vienokios taisyklės ir moralės normos taikomos sau, kitokios – pavaldiniams. Tiek Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, tiek generalinis prokuroras su malonumu kviečia .pavaldinius „ant kilimėlio“, auklėja ir kritikuoja, dalija papeikimus ar kelia drausmines bylas, o savo klaidų bei nemoralių poelgių nei V. Greičius, nei K.Pėdnyčia nepastebi.

Jiems abiem, regis, visiškai normalus dalykas, kad pernai Teisės fakultetą „atsitiktinai“ baigęs K. Pėdnyčios sūnus Ugnius be j jokių konkursų buvo įdarbintas V. Greičiaus vadovaujamame Aukščiausiajame Teisme. Į Šiaip jau gyvenime ką tik iškepti teisininkai pradeda nuo apylinkės teismo, o K.Pėdnyčios sūnus pradėjo nuo Aukščiausiojo teismo.

Abu V.Greičiaus sūnūs Mindaugas ir Rimgaudas taip pat pasekė tėvo pėdomis ir tapo teisininkais ir baigė arba greitai baigs Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą.

Mindaugas Greičius ne per seniausiai gavo darbą gero V.Greičiaus draugo Ramučio Jancevičiaus (abu jie susipažino Ukmergėje, kur R.Jancevičius dirbo rajono vyr. prokuroru. Taigi, panašu į K.Pėdnyčios sūnaus istoriją.

Paprastai Teisės fakulteto absolventai pradeda nuo apylinkės prokuratūrų, o V.Greičiaus sūnaus pozicijos geresnės, nei jo bendraamžių.

Naujoji nomenklatūra

V.Greičiaus elgesyje ir sprendimuose galima pastebėti ir daugiau nomenklatūrininkams būdingų pastangų stumti savus. Štai dar vienas skandalas.

Pernai, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, priimtas nutarimas sudaryti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Kandidatus į šios komisijos pirmininko ei narių postus siūlė Prezidentas, Seimo pirmininkas, AT pirmininkas ir teisininkų draugija.

V.Greičius į VTEK pasiūlė Vytautą Andriulį. Šiam siūlymui pritarė Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir dauguma Seimo narių. Tačiau vis jie nežinojo ir nežino esminės detalės, kuri, galimas dalykas, būtų pakeitusi jų požiūrį ir nuomonę.

Ir V.Greičius, ir VTEK pirmininku galiausiai paskirtas A.Andrulis nuslėpė, kad jų žmonos yra artimos giminaitės.

Nors V.Andrulis, kalbėdamas su „Veidu*’ ir bandė teisintis, kad juridiškai jis nesąs savo žmonos giminaitis, taigi, V.Greičius – jam ne giminaitis, tačiau neinformuodami apie šį faktą, ir V.Greičius, ir V.Andriulis pasielgė neetiškai.

Tai dar ne visi neetiškų poelgių ir skandalų pavyzdžiai. V. Greičiaus teiktas Vyriausiosios tarnybinės etikos ko m pirmininku tapęs V. Andriulis, matyt, norėdamas atsilyginti V. Greičiui, pas save įdarbina antrą Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus sūnų Rimgaudą Greičių.  Nors V. Andriulis tvirtina, kad pasirinkimą lėmė tai,  jog Rimgaudas gerai mokosi, yra aktyvus, darbštus, tikriausiai esama ir kitu priežasčių. Paties V. Greičiaus nuomonės šiuo klausimų nesužinojome, nes nepavyko jo rasti.

Beje, visiems minėtiems „teisininkams“ už savo vaikų ir giminaičių „ prastūminėjimą“ ir neetiškus poelgius niekas negresia, jiems apskritai taikomi kitokie moralės kriterijai. Kaip mini teisininkai, tokio „bespriedelo“ nebuvo net sovietiniais laikais.

Prieš paskiriamas Aukščiausiojo Teismo pirmininku, V. Greičius Seime dievažijosi, kad priimdamas sprendimus jis klausąs sąžinės balso. Labai jau keistas tas sąžinės balsas: „ Jeigu būčiau išrinktas ir jūs mane paskirtumėte Aukščiausiojo Teismo pirmininku, manau, kad pagrindinį dėmesį skirčiau Aukščiausiojo Teismo darbo kokybei“,  – sakė V.Greičius, bet tikriausiai užmiršo pridurti, kad padės dar ir savo artimui.

Lygindami buvusį Aukščiausiojo Teisme pirmininką P.Kūrj ir dabartinį pirmininką V. Greičių, kalbinti teisininkai teigė, kad pirmasis buvo teisės korifėjus, o antrasis – prokuroriško būdo teisininkas, labiausiai pasižymėjęs kovoje prieš teisėjų algų mažinimą.  V. Greičius reguliariai užsimena, kad kai kurie teisėjai dirba aplaidžiai, nesąžiningai vis daugiau bylų vilkinama,  teisėjai priima neteisingus sprendimus, daro klaidų. Už tai V. Greičius teisėjams ėmė kelti drausmės bylas. Tiesa, drausminės bylos dažniausiai keliamos už formalius dalykus: dar nė vienas teisėjas ar prokuroras nenubaustas, pavyzdžiui, už tai, kad neteisėtai įkalino ar nepagrįstai nuteisė žmogų.

V. Greičius taip pat tvirtina, kad teisėjus būtina geriau parinkti, rūpintis jų kvalifikacija ir atsakomybe. Tačiau jei teisėjai bus parenkami panašiai kaip Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas ar kai kurie šios komisijos darbuotojai, atrodo, kad Lietuva toli nueis.

Ir paskutinis pavyzdys, liudijantis, kad V. Greičius labai griežtas kitiems ir ne toks griežtos sau. Kada Klaipėdos teismo teisėja Ona Gailiuvienė nusikalto paimdama kyšį, V. Greičius pirmas paprašė inicijuoti teisėjos atleidimą. Savo paties jaunystės klaidas jis greitai užmiršo.

Beje, „Laisvo laikraščio“ turimi duomenys rodo, kad V.Greičius kažkokiu būdu sugebėjo nuslėpti ir tą faktą, kad vis dėlto jis  dar sovietmečiu jis buvo teistas dėl kyšininkavimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo?

Turint omenyje, kad visa lietuviška teisėsauga laikosi ant šantažo ir kompromato, tai ir V.Greičiaus karjera neturėtų stebinti.„Būtent tuomet ponai X, gavęs V.Greičiaus bylą, paėmė V.Greičių „už šiknos“ ir laikė jį ant trumpo pavadžio visą gyvenimą, o ponai X  teismuose visada buvo šeimininkas, nes jiems tarnavo V.Greičius, paskirdamas byloms nagrinėti reikiamus teisėjus, ir todėl greitai buvo stumiamas į viršų karjeros laiptais, – pasakoja LL šaltiniai, – ir net po to, kai Prezidento V.Adamkaus patarėjai jam pranešė apie tą įvykį ir jis norėjo nepratęsti V.Greičiaus kadencijos Aukščiausiame teisme, Seimas du metus išlaikė V.Greičių jo poste, balsuodamas prieš jo atleidimą, nes tam smarkiai priešinosi ponai X, panaudoję visą savo įtaką“.

Kodėl iki šiol pedofilai laimi visas bylas teismuose?

LL šaltiniai sako, kad pedofilija klesti todėl, kad pedofilai vieningi, ir vienas kitą palaiko, ir vienas kito skriausti neleidžia.

Ne veltui buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovas Algimantas Kliunka dar 2010 m. vasarą sušaukė spaudos konferenciją su laikinuoju generaliniu prokuroro Petrausku, kuriame įrodinėjo, kad tai būtent D.Kedys yra J.Furmanavičiaus ir V.Naruševičienės žudikas.

Pasakojama, kad po to, kai Panemunės policijos komisariato tyrėja Rasa Kairienė perdavė prokuratūrai tvirtinti kaltinamąjį aktą A.Ūsui dėl mažametės prievartavimo, tai ji susilaukė skambučio iš aukšto pareigūno, kuris ragino bylą „marinti“. Tačiau R.Kairienė atsakiusi, kad toje byloje „viskas aišku“, nieko nepadarysi, ir kad bylą reikia atiduoti į teismą.

Prokurorai kažkokiu būdu įtikino A.Ūso tėvus ir jo buvusią uošvienę, kuri prieš tai labai gynė įtariamąjį pedofilija, kad reikia tylėti, ir visa šeima staiga nutilo, nors dar prieš kelis mėnesius Virginijaus Gaivenio laidose visaip koneveikė Kedžių šeimą. Nors jau beveik aišku, kad A.Ūsas žuvo, keturračiu motociklu važiuodamas per mišką, ir atsitrenkęs į tarp medžių ištemptą trosą. Nuo smūgio į žemę lūžo A.Ūso sprandas. Ir trosą ištempusiems žudikams tereikėjo nutempti leisgyvį kūną iki balos ir panardinti jį veidu į vandenį. Taip žuvo A.Ūsas, vienas pavojingiausių pedofilijos bylos liudininkų.

Apie jo mirtį daug galėtų papasakoti toks Gintaras Bašinskas, kurio sodyboje tą lemtingąjį savaitgalį A.Ūsas ir šventė savo įstojimą į vieną baikerių klubą.  Anksčiau G.Bašinskas dirbo Policijos departamento 7-ajame skyriuje (slaptame), kurio visi pareigūnai buvo įslaptinti. D. Bašinsko brolis sovietmečiu dirbo Kauno milicijos valdybos štabo viršininku, o įmonę „Mentora“ įkūrė Bašinsko tėvas, buvęs Kauno miesto Vyriausios milicijos valdybos nežinybinės apsaugos skyriaus viršininkas. Anksčiau „Mentora“ turėjo duonos kepyklą Karmėlavoje, ir teikė apsaugos paslaugas.

Po to, kai buvo aptiktas D.Kedžio kūnas, ir A.Ūsas atsisakė valstybės apsaugos, „Mentoros“ vyrai jį saugodavo, tačiau kažkodėl neišsaugojo. G.Bašinsko kaimynai jo prisibijo, nes žino, kad tai smarkus vyras, kuris nežino tokio žodžio, kaip „palauk“. Nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius prieš mirtį savo draugams buvo prasitaręs, kad jeigu jo neapgins, tai jis prakalbės, ir padarė tą pačią lemtingą klaidą, kaip ir 2003 m. Lukiškių kalėjime nužudytas aukštas ekonominės policijos komisaras Mindaugas Silickis.

M.Silickis įkliuvo su didelio mąsto cigarečių kontrabanda, dvejus metus buvo laikomas kalėjime, ir jam visą laiką buvo žadama, kad jo sėbrai jį padės ištraukti iš kalėjimo. Tačiau per dvejus metus kalėjime M.Silickio nervai visai pakriko ir jis pagrasino, kad jeigu jo sėbrai jo neištrauks iš kalėjimo, jis juos priduos teisėsaugai. Kitą dieną M.Silickis buvo rastas kalėjimo kameroje neva pasikoręs, ir dar vienas atsitiktinumas – kaip tik tuo metu neveikė ir jo kameroje pastatyta filmavimo kamera. Todėl M.Silickio mirtis labai primena teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymą – abu buvo spaudžiami sunkių įtarimų, ir abu buvo nužudyti, vos tik prasitarė apie tai, kad išduos savo bendrus.

Tačiau apie M.Silickį ir jo ryšį su politikais žiniasklaidai papasakojo kitas M.Silickio bylos liudininkas – buvęs Kauno rajono policijos viršininkas Juozas Leščiukaitis. STT pagal nusikalstamos veiklos modelį jį buvo infiltravusi į M.Silickio gaują, ir būtent pagal J.Leščiukaičio parodymus buvo nuteisti keli šios bylos įtariamieji. Įdomiausia, kad kai M.Silickio byloje J.Leščiukaitis davė parodymus, jie buvo oficialiai įrašyti, kaip ir visi kiti bylos dalyvių liudijimai. Tačiau kai ši byla atsidūrė V.Greičiaus vadovaujamame Aukščiausiame teisme, šie garso įrašai iš bylos paprasčiausiai dingo. Tokia patirtis – kai prokuratūra išsireikalauja bylos iš policijos, ir ją padangina, gaji ir iki šiol. Neabejotina, kad tokios bylos pradanginamos ir pagražinamos dėl prokuratūros korupcijos.

Aurimas Drižius