Po 2020 metų Rusija subyrės

Autorius: Kūlgrinda Šaltinis: https://kulgrinda.blogspot.com... 2018-06-28 21:22:00, skaitė 991, komentavo 2

Per artimiausius 10 metų Rusija subyrės, - pareiškė Džordžas Friedmanas (George Friedman), STRATFOR direktorius, š.m. birželio 15 d. duodamas interviu Polska Times.

Atsakydamas į lenkų žurnalisto klausimą, jis pasakė: „Rusija ir toliau netenka galios. Sovietų Sąjungos griūtis buvo ne pabaiga, o naujo etapo pradžia, tačiau dabartinė Rusija kartoja visas vėlyvojo SSRS laikotarpio klaidas, likdama šalimi, kuri visiškai priklauso nuo naftos kainų.“ Friedmano nuomone, naftos kainos vaidina lemtingą vaidmenį: -  „Dabartinė Rusija tapo trečiojo pasaulio šalimi, ji gyvena gamtinių resursų eksporto dėka, kurių kainos ji nekontroliuoja. Tai reiškia, ji nekontroliuoja savo ateities.“ Anot Friedmano, Rusijos valdžios institucijos nepajėgia palaikyti tvarkos ir disciplinos savo valstybėje, jos  siekis sutelkti antiamerikietišką koaliciją neparemtas jokia materialia jėga.

G. Friedmanas savo knygoje „Ateinantys 100 metų“ (The Next 100 Years) jau yra pateikęs pasaulio vystymosi geopolitinę prognozę, pagal kurią Rusija nesugebės išsilaikyti, o po 2020 –ųjų metų subyrės. Tingintiems skaityti pačią knygą, siūloma susipažinti su trumpu jos turinio aprašymu šiame, dar 2009 metais Lietuvos Ryte paskelbtame straipsnyje.

Galima pagrįstai teigti, kad G. Friedmano prognozės neprieštarauja „Kapitale“ ir kituose marksizmo klasikų veikaluose atskleistiems istoriniams, ekonominiams ir socialiniams civilizacijos vystymosi dėsniams. Natūralus kapitalo telkimo „vienose rankose“ dėsnis sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir politinės bei karinės galios koncentraciją. Sugriuvus pasaulinei socializmo sistemai,  tarptautinės kapitalistinės supermonopolijos vystymuisi neliko jokių stabdžių. Rusijos valdovų mėginimai stabdyti šį procesą, bandant primesti, jų žodžiais,  daugiapoliarinio pasaulio modelį JAV valdomai kapitalistinei sistemai pasmerkti žlugti, nes nepaiso objektyvių kapitalizmo dėsnių. Šios pastangos tik aštrina objektyvius vidinius kapitalizmo prieštaravimus ir gilina sisteminę kapitalizmo krizę, o tai prieštarauja globalios kapitalistinės supermonopolijos subjektyviems interesams. Disponuodami praktiškai neribotais resursais, Vakarų valdovai, naudodami veiksmingiausias turimas priemones, ne tik lengvai neutralizuoja oligarchinę Rusiją, bet ir tikisi pereiti į JAV dominuojamo imperializmo epochą  anot Zbignevo Bzežinskio, - „ ant Rusijos nuolaužų ir Rusijos sąskaita“.  

Nemenkos Rusijos vyriausybės pastangos vystyti smulkiu ir vidutiniu verslu grindžiamą vidaus ekonomiką pagal XIX amžiaus „laisvos konkurencijos“ ir „laisvos rinkos“ kategorijas, yra daugiau, negu juokingos. Tokia Rusija, kokia ji yra šiuo metu, tikrai neatlaikys pasaulyje vyraujančio monopolistinio imperializmo ekonominio ir politinio spaudimo. Vakarų mėginimas ekonominėmis sankcijomis priversti Rusijos oligarchus pereiti prie modernios monopoliu ir socialiniu kontraktu paramstytos kapitalizmo sistemos nesulaukė jokio adekvataus atsako. Greičiau atvirkščiai, jie tik dar stipriau demonstruoja ištikimybę Vakarų „idealams“, toliau slopindami nuosavos kapitalistinės ekonomikos augimą ir blogindami jos kreditavimo sąlygas, aklai vykdydami Tarptautinio Valiutos Fondo ir Pasaulio banko nurodymus. Tuo pačiu stiprindami vidaus separatistines ir visuomenę skaldančias nacionalistines jėgas, analogiškai vėlyvajam SSRS periodui.

Žinoma, hipotetiškai galima teigti, kad planinės ekonomikos ir socialistinių visuomenės gyvenimo organizavimo principų įdiegimas nukreiptų Rusijos piliečius bei valstybę į progresyvų ir tikros pažangos kelią, neutralizuotų negatyvų kapitalizmo poveikį ir panaikintų tolesnio byrėjimo priežastis.

Tačiau tam, kad tokia hipotezė taptų realybe, šiuolaikinėje Rusijoje, ko gero, jau nebėra nei objektyvių, nei subjektyvių prielaidų. Nėra jokios rimtesnės progresyvios politinės jėgos „kairėje“, kuri būtų pajėgi pilnai suvokti ir moksliškai įvertinti šiurkščiausias ne tik teorines, bet ir praktines  dar netolimos SSRS klaidas ir nukrypimus (pvz., kad ir planinės ekonomikos žlugdymo etapai) bei būtų pasirengusi ryžtingai pakviesti visuomenę atgal į ateitį. Iš „dešinės“ tesklinda visaip skatinamas nacionalizmas, pereinantis į didžiarusišką šovinizmą, gausu tariamo „antiamerikoniškumo“, ignoruojami monopolistinio imperializmo vystymosi ekonominiai ir socialiniai dėsniai, vėl populiarinamos reakcingos feodalinės, religinės ir monarchistinės „vertybės“...

Atskiri Rusijos Federacijos subjektai – vieni labiau, kiti mažiau, artėjančiam skaidymui pasirengę ir praktiškai.  Čečėnija (valst.kalbos – čečėnų, rusų), Tatarstanas (valst.kalbos – totorių ir rusų), Baškirija (valst.kalbos – baškirų, rusų), Buriatija (valst.kalbos – buriatų, rusų), Tuva (valst.kalbos – tuvių, rusų), Mordvija (valst. kalbos – mokšų, erzjų, rusų), Sachos  respublika (buv. Jakutija, valst. kalbos – sacha ir rusų) jau pasirengusios nutraukti politinius saitus su Rusijos Federacija: renka savo prezidentus, formuoja savas vyriausybes, neretai vadina viešai save suvereniomis respublikomis, turi konstitucijas ir net sudarinėja tarpvalstybines sutartis su Maskva (pvz., Tatarstanas)...

Priminęs Polska Times skaitytojams K. Markso teiginį, kad istorija kartojasi du kartus – pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas, G. Friedmanas teigia, jog Rusija yra kaip tik šioje antroje fazėje. Paradoksas, bet Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika 1990 m. birželio 12 d. paskelbdama apie savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir pakeistu Rusijos Federacijos pavadinimu pradėjusi kapitalizmo restauraciją, dabar turi pripažinti faktą, kad nuo kapitalistinio farso „Subyrėjimas“ finalo ją galėtų išgelbėti tik Tarybų Federacinė Socialistinė sistema. Kol dar veikia Sovietų Sąjungos paliktas branduolinis skydas.  

P. Girkaitis