Algimantas Rusteika. Melo ontologija

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-30 10:02:25, skaitė 995, komentavo 1

Kai buvom okupuoti – į pensiją išeidavom, o dabar mus išneš. Tik niekas nepaklausia, kas darbe mus laikys ar praradusiam bent kokį kitą duos, kai būsim pamatę beveik 70 pavasarių? Juk net kelių policininkai neklausia, ar tu pavalgęs, ar laimingas, ar už Lietuvą – jie tik mandagiai teiraujasi, ar išgėręs.

Meilės, sąžinės ir sveikatos nenusipirksi, bet parduoda visi. Mes niekuo nebetikim ir nepasitikim, tačiau kas keli metai vėl apsigaunam ir būnam apgaunami, o po to su pasimėgavimu kaltinam vieni kitus ir nedorą pasaulį.

Išgydyti nuo naivaus patiklumo paprasta, galiu ir aš – apmokėjimas išankstinis, atsiųskit vokelyje 100 € grynais, rezultatą 100 % garantuoju. Ir nėra čia jokio melo – juk jei ko ir nebuvo, vyras visada turės ką draugams papasakoti, o moteris – ką prisiminti. Ir šeimos ginče laimi ne teisus ar neteisus, o kuris pirmas pravirksta.

Visuomenėje – atvirkščiai, nugalėtojas yra tas, kuris įžūlesnis, nebijo atrodyti kvailai, drąsiai meluoja apie meilę, žmonių laimę, lygias galimybes ir kitas aukštas materijas. Čia verkia pralaimėtojų dauguma, nes ir jiems patiems atrodo, kad taip turi būti ir patys arba jų artimieji yra kalti.

Meluoti yra didysis mūsų virtualios epochos išradimas, amatas ir gyvenimų variklis. Štai vyras – meluodamas žino, kad meluoja ir nieko didingo netrokšta, kad tik kas nesužinotų nenaudingos tiesos ir būtų mielas, švarus ir gerutis. Todėl yra išsigandęs, tykus, su viskuo sutinka. Tikslas – įtikinti ir išsiginti.

Moteris meluoja ne tik apsimesdama sakanti teisybę, bet ir tuo šventai tiki. Ji meluodama nori įsitvirtinti pasaulyje, paneigti savo baimes, pasąmoningai suvoktą netobulumą ir kaltę, kurios pati niekaip nesugeba sau paneigti. Moteris meluodama kuria naują realybę, yra agresyvi ir įžeidi, tikslas – nugalėti ir sulaukti atgailos.

Vaikas meluodamas sumaišo melą su tiesa ir pats nebežino, kur riba. Mele jo iš viso nėra, nes galvoja tik apie tai, kaip ką nors apgauti, gauti ar ko nors išvengti, todėl būna drąsus ir žavingai kūrybiškas, ir mes net tą matydami dažnai iš meilės patikim. Tikslas beveik nekenksmingas – pasiekti momentinės naudos.

O senoliai – kaip meluoja senoliai! Meluoja tam, kad prisikeltų ir prikeltų ką nors iš praeities, kad prisimintų patys ir juos atsimintų. Meluoja, kad jų kas nors paklausytų, suprastų ir pajaustų tą laiką, užuostų jų jaunystės kvapus ir pamatytų spalvas tais pavasariais. Jie prisigalvoja ir tuo argumentuoja, ir patys nebežino, ar sapnuoja, kad tik mus sudomintų. Juokingi ir mieli pasakų seneliai, daugiau tikslo jokio.

Politikai meluoja geriau. Liberalai visada meluodami šypsosi arklio šypsena, tai jų firminis ženklas, brendas, taip sakant. Vis galvoju vakarais, kai žmona pagaliau užmiega – ir iš kur jie tas šypsenas traukia? Tokie geri, šviesūs veidai, ypač kai apsipila ledukais ar dalyvauja bėgime už kokias kelių bepročių sugalvotas nesąmones ar protestuodami prieš protestuojančius dėl tų nesąmonių.

O konservatoriai tai niekada nesijuokia, jie net šypsotis nemoka, tik pašaipiai krizena ir ironiškai demonstruoja gerai sutaisytus dantis, kas priešų apsuptoje tvirtovėje yra aristokratiško gyvenimo simbolis. Meluoja piktai, kaltinančiai ir iš aukšto – juk viską žino geriau. Turi pasauliui ir gyvenimui paaiškinti kelis sakinius ir nepilną dešimtį atsakymų į nepatogius klausimus, kurių ir jiems, ir daugumai mūsų pakanka.

Socdemai visada meluoja susirūpinę, dalykiškai ir yra ramūs. Ir rytoj dalykiškai, ramiai gali teigti tai, ką vakar dalykiškai ir ramiai neigė. Jie niekada nesinervina, yra ramūs ir dalykiški. Pasitars ir pritars viskam, kam reikia. O kai pasirodys, kad tai nusikaltimas, ramiai, dalykiškai pasitars ir tam taip pat pritars.

Valstiečiai meluodami niekada nežiūri į akis – jie į šalį žiūri pro šalį. Jei konservatoriai visus įtaria esant rusais, tai valstiečiai visus įtaria esant konservatoriais, nors retkarčiais kartu su konservatoriais įtaria socdemus esant rusais. Na, bet valstiečiai praeis, kaip vasara ir ilgasis mėnulio užtemimas, ir bulvės vėl žydės. Nes lietuvių politikas – tai žmogus, kuris, kelių policininkui nubaudus, viešai ir smarkiai džiaugiasi parėmęs valstybę, nors už eurą močią parduotų.

Taigi neliūdėkit, broliai ir seserys, viskas tik į gera. Išmoksim meluoti geriau, taip, kaip jie ir darniomis gretomis nužygiuosim į laimės ekonomiką. Svarbiausia nesijaudinti ir gerai maitintis, nes sotūs vergai nemėgsta laisvės. Tada būna ramu, stabilu, galima žaisti ir net ką nors sukurti. Mes juk turim teisę rinkti, bet neturim teisės jų neišrinkti ir pasirinkimas seniai tik garbinga pareiga, kurios mele nebeliko.